Nežinau, kodėl jis man tą sako. Kartais man atrodo, kad priešus jis žudo su pasimėgavimu, nors visada dėl to dvejojau. Vis galvoju, kas būtų, jei į Jakšto rankas papultų kulkosvaidinis granatsvaidis. Tikriausiai pliektų be atvangos, kol neliktų šaudmenų, o paskui, griebęs savo pėstininko ginklą, verštųsi lyg įsiutęs bulius į priešo gilumą pratęsti neužbaigto darbo. Tikra žudymo mašina! Apie tokią kiekvienas generolas ar „tautos vadas“ svajotų. Tokie vaizdiniai verčia dvejoti: galbūt tikro pragaro dar nemačiau? Na, bet kokiu atveju nenorėčiau, kad to pragaro kaltininkas būtų mano pašonėje. Dar akimirką pažiūrėjęs į mane, jis nusuko veidą į šoną ir toliau stebėjo horizontą. Matau, kaip dar tvirčiau prispaudė ginklą prie savęs, nors veido raumenys ir lūpos nevalingai trūkčiojo. Galbūt žudymas jam ir nėra malonumas, tiesiog taip išlieja savo pyktį dėl šio karo. Visgi kaunamės už savo ir draugų gyvybes. Kare sentimentų nėra – tik karys gali suprasti karį. Su Jakštu esame nuo pradžios. Ne, ne nuo karo pradžios, kuris jau tęsiasi antri metai, bet nuo tada, kai mūsų papildymas buvo mestas į frontą. Fronte jau trečias mėnuo – tiek laiko jau kapstomės purvuose ir rausiamės gruvėsiuose. Prieš karą Jakštas buvo automechanikas. Nesuprantu, kodėl jis tėra paprastas kareivis – galėtų sau užnugary taisyt techniką ir nereikėtų slapstytis nuo kulkų. Artimiesiems irgi ramiau būtų. Kita vertus, su savo išsilavinimu ir aš būčiau galėjęs rasti darbo toliau nuo priešo, bet tas avantiūrizmas, noras priešintis. Gal tikėjausi, kad čia pavyks pasislėpti. Pasilėpti nuo ko? Nuo gėdos jausmo, kuris būtų persekiojęs visą gyvenimą dėl to, kad „neviską“ padariau? Dėl istorijų, kurių negalėčiau papasakoti vaikams ir istorikams, jei visko nebūčiau patyręs visa esybe? Pats nežinau, kas mane čia vedė. Buvau žmogus, turintis svajonių, o dabar kas besu... Įdomu, po karo mus kas nors beatpažins? Ar galėsime būti bent dalele tų žmonių, kurie gyveno nerūpestingą gyvenimą, nesugebėdami juo džiaugtis, nors ir turėjome viską, ko užtenka norint būti laimingam. O dabar neturime nieko – tik kietus nepatogius guolius, vieni kitus ir ginklus, kuriais esame pasiryžę nukauti kuo daugiau priešų, kad tik patys išneštume sveiką kailį. Nejau mūsų dar kas nors ten, namuose, laukia? Ar apskritai rasime savo namus? Gal būsime tapęs baisiai demonais, kuriais visi bandys nusikratyti? Po velniais! Tos mintys. Jos kaip piktžolės veisiasi mano galvoje. Kasdien balansuojame ties riba tarp žmogiškumo ir karo pramonės produkto – bejausmės žudymo mašinos. Tas laukimas tarp puolimų yra žudantis. Esi priverstas tupėti savo oloje ir laukti. Nekenčiu laukimo: tada esi priverstas žaisti pagal kito taisykles, o čia fronte apskritai beveik nieko gero nesulauksi.
- Apšaudymas! Visi į priedangą! – lyg koks uraganas per visą frontą nuvilnija šaukimas.
Juk sakiau - gero nelauk. Vikriai kaip voverės visi įsitraukė į savo urvus ir prigludo prie žemės. Nepirmas kartas: vėl viskas kaip pratybose – tik karo lauko sąlygomis.
- Kad jie kur prasmegtų! Jau trečias kartas šiandien. Kai viskas baigis, aš jiems dar atkirsiu! – netrūko ryžto mano kovos draugui.
Daugiau jo žodžių nebegirdėjau. Kurtinantis triukšmas taip užgulė ausis, kad norėdamas susikalbėti su šalia esančiu žmogumi, turi jam rėkti į ausį. Jei pasiseks, gal ir išgirs. Tokiu metu būdavo perduodami daugiausia tik įsakymai, bet tai labiau turėjo atrodyti kaip sugedęs telefonas, nei nuoseklių įsakymų perdavimas. Pasirodo, vadai irgi žaidžia vaikystės žaidimus. Kareiviai šias pragaro minutes, kai jos slinkdavo taip lėtai tarsi valandos, kiekvienas bandydavo išgyventi savaip: kas meldėsi, kas verkė, kas neišlaikę nervų rėkė – niekam iš čia esančių tai nekėlė nuostabos, tik naujokus tai šiurpindavo ir kartais senbuviams „grieždavo nervus“. Vis tiek tave vargiai kas begalėdavo išgirsti, nes karių vaitojimai tebūdavo nežymus fonas, sklindantis iš kažkur. Ką tais momentais darydavau aš? Turbūt drebėdavau iš baimės. Nebūdavo laiko blaiviai mąstyti. Bijojau, kad mano gyvybė, kabanti ant plono plauko, gali bet kurią akimirką nutrūkti, užgęsti kaip mažas kauburėlis vėjuotą naktį. Laikas buvo tarsi sustojęs. Kiekviena minutė atrodė lyg amžinybė...