Šėmas žodis liejasi, sukas.
Šėmos mintys... Ir tavo galva...
Aš slapstausi. Šiandien padūkęs
Vėjas plaikstos. Ir man nevalia
Išlukštenti branduolį savo,
Išvynioti žaizdas nuo būties.
Ko mano širdis neragavo...
Sudėliojau kampuos. Išsities...
Bagažas vėl slankioja paskui
Ir griauna legendą minčių.
Taip drasko ir drasko, ir drasko...
Tuščia aš. Gal turiu? Neturiu?
spika
2011-05-12 11:33:54
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-05-12 16:39:37
Šėma šėma šėma šėma,
Gal vaidenas patsai Škėma,
Kad taip drasko drasko drasko...
Va bank - dedu riebų tašką!
-------------------------------
Sėkmės
Vartotojas (-a): Jazminas
Sukurta: 2011-05-12 15:43:46
Sunkokai suprantams, painus.
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2011-05-12 14:26:14
Šeštoji eilutė man nesuprantama: nuo būties išvynioti žaizdas? - supratau, kaip būties padarytas žaizdas. O ar išties būtis žeidžia? Suteikdama būti - žeidžia? Buitis, kasdienybė, net gyvenimas,
net ir šventės - taip. Būtį suprantu kaip individualios substancinės formos suteikėją, kaip palaikanti suteiktą formą. Gal aš ir klystu, užtat ir klausiu pasitikslindamas.