Kūnas niekad nesuvoks,
Jog nutremtas į laikinumo krantą.
Iš kūno kilusi galia
Nežemiškuos keliuos namus atranda.

Ji be skrupulų peržengs,
Suvokusi save kaip žemėje skirtybę -
Gelmingą prarają -
Paniekins kūnišką, žengs į tobulybę,

Ji visad stygiuj, alkana:
Nesotina jos toliai jai pavaldūs -
Tvermės ydinga dovana -
Laikinume ji amžinybę valdo.

Sustingo gyslose ugnis -
Jau žvarbsta kūnas, ir tyla ledėja,
Gęsta įstrigusi mintis:
Išeinant ji ir kūnas susilieja...

Skaidriam švytėjime tylos:
Taip sako, apsireiškus amžinybė švyti.
Sustingę tyso ant pakylos:
„Iš dulkės - dulke“, - ką gi sugrąžinsi?

O skrydis buvo toks nartus:
Į tolumas, toliau už begalybę,
Tik pasibeldęs į vartus,
Suvokiu smilgos pakelėj didybę,,,