- Manai jie vėl puls? – tarsi žaibas iš dangaus nutraukia mano pamąstymus.
- Ką? – atsakau, lyg bandydamas pabusti iš sapno.
- Kaip ką? Gal jau su anuo pasauliu šnekies? – kone užrėkė Jakštas.
- Ne. Nors gal... – akimirką vėl susimąsčiau.
- Tau kas? Gyventi gal nusibodo? – vėl nesuprantamai pašaipiai sulaukiau „papurtymo“.
Nors nėra ko stebėtis – nervai fronte daug kam nelaiko.
- Žinai, po žeme gal net ramiau būtų.
- Taip, kur gi ne... – pasakęs nusuko galvą į šoną ir toliau stebi horizontą. – Ką tu jiems ten pasakytum?
- Apie ką tu?
- Na ten, kitam pasauly, kuriam atsidursim. Ką pasakytum suknistam janui, - taip mes vadinome savo priešus, - stovėdamas eilėje prie vartų?
- Kokių vartų?
- Na koks skirtumas kokių: pragaro, dangaus, gal Anzelmutės vartų. Ką pasakytum suknistam janui? Manai ir ten turėsim juos žudyti?
- Nemanau, pakankamai ir čia jų išžudėm. Kaip ir jie mūsiškių...
- Tai ką sakytum? – pyksta.
- Nežinau. Nepažįstu juk jų. Tikriausiai kalbėtumėmės kaip nepažįstamieji, gal kaip bičiuliai...
- Nesąmonė! Kokius čia niekus kalbi! – garsiai atkerta, šįkart net pasuka galvą į mano pusę. – Aš tai tokiam akis išbadyčiau ir ausis nukapočiau! Parodyčiau, kur jo vieta. Žinotų, kaip versti mane trūnoti šitoj purvinoj duobėj.
- Pats žinai, kad nuo mūsų, paparastų kareivių, beveik niekas nepriklauso. Juk esame tik paprasti žmonės, kovojantys už savo išlikimą, už teisę kvėpuoti dar bent kelias akimirkas.
Jakštas nieko neatsakė, o aš, lyg mūzos palytėtas, užsidegęs tęsiau toliau:
- Juk nesavo noru čia esam, o tik dėl kažkokių kvailių ambicijų pakariauti, dėl nesugebėjimo kalbėtis. „Didūs“ vadai, – suraukęs kaktą nusispjaunu ir toliau atlieku savo ariją, – neva tautos didvyriai, nors iš tikrųjų tik valkatos prabangiame kiaute. Mes čia mirštam kasdien, kartais net tinkamai nepalaidoti, priversti pamiršti tai, ką palikom namuose, niekam nereikalingi, o jie puikuojasi „pelnytom“ pergalėm, mėgaujasi damų kompanija ir begėdiškai siunčia mus į mirtį...
- Ar tu kada nors nustosi filosofuoti? Nejau tu ir priešui, kai ruošis tave nudėti, kalbėsi apie gyvenimo prasmę? Galvoji jis tau paduos ranką, jei pasakysi „būkim draugais“? Galėtum būti taikos misionierius. Nejau praradai erdvės ir laiko nuovoką? Atsimerk – apsidairyk, kas dedasi aplink, nejau nematai? Aš tau pasakysiu - vyksta KARAS! Ir šito karo žodžiais nelaimėsi!
Nieko jam neatsakiau. Kodėl turėčiau? Kaip kokie kvailiai prasiginčytume pusę dienos, įrodinėdami vienas kitam savo tiesas. Kare kaip ir gyvenime tiesos vis tiek nėra. Kas laimi, tie ir vadina save „teisuoliais“, „geriečiais“. Nepanašu, kad po šio mūsų pokalbio bendrabunkerietis būtų likęs sužavėtas. Ką padarysi. Aš ir pats nesižaviu savo buvimu fronte, nors apie karą visada svajodavau. Karas nekaltas žaidimas tik tiems, kas nėra jo patyrę. Tik deja per tiek tūkstantmečių žmonės nė kiek nepasimokė, jei vėl kariauja.
Toliau skęndau minčių jūroj, bet sulaukiau, jau galvojau baigto, pokalbio tęsinio:
- Mes čia tam, kad žudytume. – jo žodžiai praskrodė tylą, o veidas atrodė ryžtingai, net kupinas pykčio.