Suskleidžiu savo sparnus, uždarau aromatų saugyklas, vieninteles šešėlių slėnio karalystėje. Mano kaštonų ir vyšnių kerai sklaidosi sulig pirmais saulės spinduliais. Tad vėl tampu... Ne, geriau jau viską iš pradžių.                                                                                                                                                 Kartais iškišu savo šimtametę ranką, skilinėjančia, trupančia oda. Nustumdau, numėtau sumestus paniekos akmenis nuo  tūkstantmečiais užmiršto urvo. Apsidairau ir jei tai būna naktis, gili, be jokios pašvaistės, netgi mėnesienos, einu pasivaikščioti. Tuomet aš vėl atgaunu jėgas. Vėl žydi mano vyšnios ir kaštonai.
  Aš labai mėgstu kaštonų žiedus. Apsirengiu jais, paslėpdamas savo nuogumą, ir vaikštinėju. Vėl prie manęs suskrenda kamanės, tokios labai mielos ir gražios, naktinės. Nesu matęs gražesnių kamanių. Žinau, kad gražiausios jos būna naktį, kai atskrenda prie manęs. Jos nutupia ir ragauja kaštonų medų.
  Atiduočiau joms visą medų, man jo negaila. Atiduočiau ir tai mergaitei, kurios juoką kartais rytais išgirstu. Sau nepasilikčiau nei vieno lašo. O kam? Kitą naktį aš ir vėl galiu apsirengti žiedais. Jeigu atsibostų šitas medus, tuomet turiu ir vyšnių drabužį...
Taip svarstau kaskart, kai vaikštau naktį kaštonų soduose arba vyšnių alėjose. Tačiau, jei ir pametu laiko nuovoką, pamirštu, kas esu ir kur turiu suspėti sugrįžti, man padeda saulė. Užtenka tik užuosti  pirmą jos spindulį, ir vėl išgirstu juoko čiurlenimą. Jos tyras juokas, tarytum perlai, skalaujami šaltinių dugne, pasiekia mane. Vos tik išgirstu - sustingstu. Taip norisi leisti tiems šaltiniams užlieti mane, plauti, skalauti mano šimtametį apsiaustą, laike pakibusį, patirtimi apsunkusį. Tą akimirką būnu pasiruošęs  prarasti viską, ką buvau pasisiuvęs savos kantrybės kaulo adata.
  Tik jos artėjantys lengvi žingsneliai mane pažadina. Primena, kad mano laikas ištekėjo, palikdamas sūriai išgraužtas vagas. Atatupstas, nenorėdamas išgąsdinti ryto tyrumo deivės, aš įdumbu į savo tamsiąją, niūriąją buveinę. Ne, nereikia jos išbaidyti. Tegul sau krykštauja, dainuoja rytinę dainą, taip ir nesužinosianti, neišgirsianti skausmais ir liūdesiu sulopytos pasakos. Pasakos, kuri tokia pat sena, kaip ir kaštonų sodai, kaip vyšnių alėjos.
  Mano guolis pakvimpa šį rytą kaštonų medumi. Aš dar gulėsiu kurį laiką atmerkęs akis, uostinėsiu šį kvapą ir klausysiu skambaus perlų šaltinio juoko...