Sulės grotom įrėmintas langas,
pro juos sudilus popieriaus skiautė,
laiko suplėšyta, ir nublukęs rašalas,
gal tremtinio laiškas, taip ilgai laukęs,
kada gyvos sielos užklys
į kadaise lingavusį rugių lauką,
kada akimis palies kalbantį būvį,
o kas dar įskaitys, ne tik saulė,
kas dar pasakys, pakartos,
ką byloja popieriaus skiautė.
Jau samanom apžėlus praeitis,
kažkada apverkti lemties takai,
ir išsilupę rėmai, pūvančios grindys
dar saugo šventovę tos,
kuri taip mylėjo,
tos, kuri laukė brolio, rymojo.
Dabar tik rugiagėlių dvelksmas
sugauna duslų žingsnį, įsibrovusį priemenėn,
tai tik paklydus žąselė, ją atginęs piemuo -
ir jis iš to laiško, jis čia gyvena,
ir tik protėvių maldos vis lankos,
kad nuramintų nerimstančią raudą tos,
kuri taip mylėjo,
tos, kuri laukė brolio, rymojo.