Pakilome ir sakėm - eisim tiesiai,
Tik tiesiai, Lietuvos keliu,
Kad nuo dabar visi gyventų šviesiai,
Be priespaudos, be jungo svetimų.

Žadėjom dirbti, kurti tik Tėvynei,
Mylėt žydriausius ežerus, upes,
Galingais ąžuolais papuošt Gimtinę,
Pasauliui nešt lietuviškas dainas.

Nulupom rusiškas lentas nuo gatvių,
Kaimams gražinom ankstesnius vardus,
Kaip vėliavą iškėlėm savo raštą,
Istorijos kovų ir netekčių lapus.

Tik netoli nuėjom, vos iki atartos ežios,
Miško tankynės, samanotų pamatų,
Brolis su broliu dėl žemelės pešas,
Pavertę ją vien pūdymu sunkiu.

Lietuviška daina nutilo, susigėdo,
Kaip kam kalba ir raštas tapo negražus,
O ten, kaimyninės šalies tikri begėdžiai,
Jau savinas Vilnijos piliečius.

Įklimpom lyg į  liūną, į klampią pelkę
Kvailiausių rietenų, politinių aistrų.
Svarbiausia vėl – savas bičiulis, savo partija,
O protas, žinios - nurašytos, nesvarbu.

Pamiršom darbą, savastį ir gėdą,
Palikom laisvę nuodėmei, aistrom,
Iš Lietuvos basi  pasaulin bėgam
Tarnaut kitiems, jų žemėms svetimoms.

Įklimpome, o reikia, reikia bristi,
Išeit į vieškelį Didžiosios Lietuvos,
Didžiuotis savimi privalome išdrįsti,
Kaip ir gyvent pirmiausia tik dėl jos.