...visas kupinas dvasinės brandos, giliai liečiantis...labai patiko, ačiū, kad išsakėt taip gražiai: eilėraščiu ...

Aš irgi dar nežinau, ką reiškia neskubėti, bet eilėraštį pasidovanoju. Verta įsiklausyti į jūsų mintis.

Aš priešgyniauju! Kodėl negaliu išsakyti Draugei savo nuomonės tikros, kad ji nenorėtų letenikių patiesti? :D Kad gyventi imtų. Ir baikite čia mane komentuoti, girkite kūrinį :D

Pritariu Ražui. Vadinasi, ir tiems, kas gerą žodį taręs

Už visus kalbėti nedera "gerakaliausė", kalbėkit už save, savo vardu.
O Jūs įsitikinot "mirdamas", kad taip vienareikšmiai teigiate.
Galbūt mirštant paprasčiausiai nėra kada bijoti numirti?
Mirtis nesuteikia paprasčiausiai tam laiko?
Dalija nė vieno iš mūsų neįtikinėja, ji save įtikino, o tai svarbiausia JAI.
Koks nuostabus rytas išaušta, išsivadavus iš šios baimės, suvokus
šio naujo ryto pilnatvę, jog kito gali ir nebebūti...
Žmogaus ateitis - senatvė, kad ir kaip save guostumėm viltimi.
O va Dalija žydi, galbūt ne tokiu jaunatvišku svaiginančiu žiedu,
bet žydi taip, kaip žydi senatvė.
O tai - nuostabu.

Širdis kitaip nemoka – viskas arba nieko,
Nebuvo visko – nieko nebėra.

Šauniai pasakėt. Išmintingi žodžiai...

Meluoji, mirti visi bijo, Daliut.
Ir tu taip pat.
O šis kūrinys - pasiskatinimas savęs,
bet manęs neįtikinai ir vėl.

rubždenančia >> labai gražus ir retas žodis, šaunu, kad vartojate.