Patrauk knygas. Akis išverst į dangų
Atėjo metas. Ir atverti širdį.
Klausyti, kaip bažnyčios varpas skamba,
Tačiau veikiausiai Dievas jo negirdi.
Ir per jungtis tarp žemės ir tarp žiedo
Vyzdžiais priskrest prie giedro savo ryto,
Pajust, netyčia ašara nubėgo,
Tačiau nėra kuo ją nusivalyti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2011-05-07 22:28:37
pavadinimo ir dviejų paskutinių eilučių atsisakyčiau
tada būtų labai gerai
Vartotojas (-a): Vytautė
Sukurta: 2011-05-07 22:28:36
Patiko nuo pat pirmo žodžio. Nuotaika, žodžiai ir mintys. Ačiū už gražų darbą.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-05-07 12:54:15
puikiai sudėtas, išpildytas darbas. ritmiškumą pabrėžia nuolat pasikartojantis garsas 'r'. perteikta nuotaika.
Teisinga mintis:
" ...bažnyčios varpas skamba,
Tačiau veikiausiai Dievas jo negirdi".
Anonimas
Sukurta: 2011-05-07 12:41:36
"Vyzdžiais priskrest prie giedro savo ryto " - šauniai