Jaučiu, kaip po truputį, po milimetrą tolsta
Prisiminimai, gelbstintys nuo nevilties.
Jų trapų pėdsaką dar vis myluoju, glostau -
Bet manyje jie nebeturi ateities.

Ištiško-sprogo-dužo svajos -
Tiek laiko jų šviesa pleveno mintyse...
Dabar į mano glėbį prašosi vienatvė.
Aš ją priglausiu, tavęs - jau ne.

Ir pamažu, iš lėto atiduosiu
Jai viską, kas alsuoja meile ir aistra.
Apnuoginta, įjautrinta, bet savo noru
Iš Mūsų Dabarties išsibraukiu save.