Kaip gera sugrįžti, kur būt buvo gera,
Nors gal tiktai medžiai prie vieškelio mena
Dulkėtus batus, kuriais pirmąjį  kartą
Diplomuoto vaikino keliu buvo žengta.

Žvelgi, gi ir bokštai bažnyčios tie patys,
Tik vardų lenteles naujas turi gatvės,
Ir namai lyg ne tie, kaip vasarnamių vilos,
Aukštesni, šviesesni čia ir ten jau iškilę.

Ir žmonės kiti, ankstesnių nesimato,
Tik staiga kažkas švelniai paliečia petį –
Tai ką, jau senų draugų nepažįsti?
Pažiūriu – nors brandi, bet graži moteriškė.

Balsas girdėtas, akyse lyg matyti kipšiukai,
Na taip, buvo laikas, kai galvą man suko,
Nors karščio neliko ir nugaroj brašką,
Bet argi išdrįsi padėt juodą tašką?

Šypsaisi, valiūkišką juoką nušvitęs išspaudi,
Komplimentą - žavesio juostą užmetęs išaudi.
Viskas gerai, vėl laimingas jautiesi,
Meni tuos laikus, kai kažkur būta dviese.

Gera sugrįžt, ne ne tam, kad gailėtum, liūdėtum,
Kad labiau dar gyvenimą, netgi buvusį savo mylėtum.
O jeigu prie kelmo, prie seno, gėlė dar pražysta,
Tai ir kelmui, ko gero, sekundei sugrįžta jaunystė.