Pakvimpa skalbiniais. Nutipenu į rytą
Išdžiaustyti vienatvių ir paklodžių
Ir topoliais senais pro langus pradarytus
Nebando sprukti vakarykščiai žodžiai,
O mano kiemo šuo, na tas, kur vakar skalijo,
Dabar apsnūdęs glaustosi prie kojų
Ir, rodos, pamiršau ir netgi būti gali,
Neprisiminsiu, kaip kadais nutolom.
Vis dar drėgnais plaukais, neužsisagsčius palto,
Kol tu miegi, tyla grįstom gatvelėm
Išbėgu išsikeist kutenimo nekalto
Paširdžiuos į pilnus krepšius gyvenimo
Ir taip keistai gražu, na taip, kai verkti norisi,
Tik lyg pasiutęs ratais zuja kiemsargis
Ir, rodos, pamažu, ir taip iš lėto, rodos,
Sušyla mintys, ne pernakt atvėsusios.
Išbėgu – nepajausk, kol grįšiu nenubusk,
Tegu į širdį lietvamzdžiais iškapsi,
Kas lieka po lietaus - sugersiu už abu
Ir jau nebeskaudės, kai atsimerksi.
Pelkė
2011-05-06 09:05:58
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2011-05-06 20:26:23
visas kūrinys priverčia suklusti,stebėti vykstantį vyksmą ir nokautuoja paskutinę akimirką.
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-05-06 18:59:56
įdomus, originalus, ritmiškas ir gražiai numegztas tekstas. nors su skyryba neapsispręsta - ji turi būti, arba ne. Jei yra, tai yra visur. Tai vienintelė pastaba, tačiau lengvai pataisoma.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2011-05-06 12:58:42
Nesunkiai ištaisomi rimo riktai (kaip skalijo-gali). Gal truputį persimėgauta keistu grožiu, kai verkti norisi?
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-05-06 12:13:25
...labai patiko :)
Anonimas
Sukurta: 2011-05-06 09:43:48
Paskutinės keturios eilutės... :)
Ech, gyvenimas...