Ateina metas – supranti,
Kad neatėjo niekas.
Ir tu mąstai savo maža širdim,
Ar vėl atėjo metas žaisti likimu?
Gal ne...
O gal esi vienų viena
Po šia neaprėpiama erdve?
O aš žinau, kad metai ėjo ir praėjo,
O tu likai tokia šilta – tarytum vėjo
Neapčiuopiamai laisva.
Sakyt nereikia man jau nieko,
Nei glostyt guodžiančia ranka.
Esi tu vėjo juk dukra.
Tokia nematomai šilta
Ir neaprėpiamai pilna.
Pilna tos meilės ir draugystės,
Šilumos ir principų taurių.
Tu būtum tarsi kažkokia dievybė
Iš nesulamdytų manų laiškų.
O jei žinočiau, kada krenta lapai
Iš tavo nuostabių akių...
Bet tu žinoki – turi tu angelo sparnus,
Tuos neaprėpiamai ryškius.
Baltus, o gal raudonus, o gal margus,
Tarytum drugio nuplėštus sparnus.
Ir tik jie mums primint begal
Tuos neišpasakytus vėjo suneštus sapnus
Apie draugystę, meilę ir vienybę,
Kuri suvienija mus – tuos neapsakomus draugus.