***
Kviečia vieškelis, sulaukęs
Grumsto dulkančio, palaukės –
Paukščio sparno ir dainų
Ties pernykščiu arimu.

Mėlsta garas tų arimų...
Grožis paprastučių rimų:
Žvelk - aukštaitiškų kalvų
Pušys po dangum blaivu!

Žvalgos po žiemos žibuoklės.
Skrieja virš beržų sūpuoklės.
Po sūpuoklėm tom bernai
Mergas myli alkanai.

Saulės ūke žiburiukai.
Faunams kalasi ragiukai.
Salsta nimfos –  jų dailias
Drasko krūtys sukneles.

Nepavydi gaspadinės –
Nei gitaros, nei statinės.
Mat ūsorių akyse –
Žybt! – ne vien alaus dvasia.

Seniai - įsauly apsalę.
Atminimams duoda valią.
Ak, pavyt, pralenkt goslias
Jų jaunystės dieneles!

Jau ir mašalą lyg draugą
Atjauti, širdis išauga,
Joj pavasario svaja,
Visata, Aukštaitija.

Plazda jos sparnai tolydžio.
Kai pažvelgs iš gervių skrydžio –
Ežerai ir nemunai,
Kloniuos mergos ir bernai.

Tais vaizdais čia susidilgęs,
Tų žibuoklių pasiilgęs,
Tų padykusių mergų,
Prisisegt kurią magu.

O išties – smelkiuos namolio
Pro ūkus, mėlynę tolio.
Išsiilgtas iš tiesų,
Kaip džiugu, kad ne visų.

                   ***
                   Šviesta meto dorybingo.
                   Žliumbk ar niršk – mėšle mūs dingo.