Tik pasakyk, kad eilės tau netinka,
Pasakyk, kad aš tau jų vėl nerašau.
Ir nusinešk vidurnakčio tą saulę
Ten, kur tik upės supina kelius.
Paimk mane už rankos.
Tos mažos, kurios neaprėpia dangus.
Susuk tą kumštį ir užtvok
Per tvorą, skiriančią tik mus.
Ir pamąstyk apie naktis,
Kurių nebuvo mums visai.
Ir rėk ar šauk, ar pasakyk, kad tau nerūpi
Nenuorama dangus.
Sužeisk durklu ir užrakink, ir raktą lauk išmesk.
Bet meilė jau nebe vaikystė,
Jinai nedingsta nelauktai.
Tiktai todėl, kad josios šaknys
Yra giliai tavoj širdy...
Tad pasakyk tik vieną žodį - meilė...
Kuris sustings manam šaltam glėby.