Jau nebekrūpčioja,
Suslūgo
Pivonijos šile žemė.
Šūviai ir mirties klyksmas
Sutirpo šilo tyloje.
Vien pušys ir tankiai sužėlusi žolė
Vėjyje primena aimanas.

Įkyriai lyg musė
Zirzena  aštriadantis pjūklas,
Paliekantis beržo kūne
Vis didėjantį plyšį.
Skardžiai zvimbteli,
Nurieda beržo ritinys.
Mes, du pokario vaikiščiai
Vytauto gatvės kieme
Pjauname beržines malkas.

Malkų rietuvė veik nemažėja.
Byra pjuvenos tarsi beržo ašaros.
Ritiniai vis rieda ir rieda.
Skrandis ima griežti pasiutpolkę,
Valgyti norisi net silpna.

Pasirodo Beimano Rufkės mama.
Rankoje dvi sultingos
Virtos vištos šlaunelės.
Pažastyje geras puskepalis juodos duonos.
Sustoja prie mūsų ir nepiktu žvilgsniu
Įsisiurbia į mūsų akis, taria:
- Jūs turėtumėt  pjauti mums malkas dykai
Iki gyvenimo galo už tai,
Ką jūsų tėvai ir broliai su mumis padarė...

Vištiena buvo gardi,
Duonelė – saldi.
Strigo kąsnis gerklėje,
Bet lig šiolei akis
Pakelti nedrąsu...
2011 05 03 Ražas