šešėliai
sėdėjau užstalėj
kvepėjo suraikyta duona
tavo rankos vis siekė uogienės
lūpos – mano bučinio
dangus dalijo baltus žiedlapius
žodžiai troško glamonių –
sakei kad aš taip norėjau
tik niekada neklausei
_ _ _ _ _ _ _
apako obelys laukimo
puodelyje arbatos
dienos šešėlis
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liepsnelė
Sukurta: 2011-05-09 15:51:15
aistros ir švelnumo vaisius :)
Anonimas
Sukurta: 2011-05-05 19:32:02
vaizdinga
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2011-05-03 13:37:06
Tokie paslaptingi, jaukūs šešėliai... Už jų norisi pasislėpti...
Vartotojas (-a): chiuchiala
Sukurta: 2011-05-03 11:05:24
žavu..jausminga...užsigeidžiau uogienės..
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2011-05-03 10:48:45
Švelnūs šešėliai, pavasariška ramybe dvelkia. Mąsliai, skalsiu žodžiu švytinčios eilutės.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-05-03 10:28:59
...pavasariškas, romantiškai viltingas... įdomiai sudėliotas :)
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2011-05-03 10:03:26
Tarp pavasario (balti žiedlapiai) ir sočios brandos (duona, uogienė).
„sakei, kad aš taip norėjau,
tik niekada neklausei“ –
labiau įsiminė.
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2011-05-03 09:08:13
Gražūs apmąstymai...tavo rankos vis tik pasieks ne tik uogienę... :)