Buvo jūros ir buvo kalnai,
alpus geismas pažint nematytą,
per spalvotus stiklus languose
merkia akį esmės paslaptis,
sau pasaulis dreifuoja pro plyšį.
Nebereikia rūkyti žolės kliedesiams,
laimės formulėj lūkesčių nulis,
atsiranda spraga, į kurią tyloje
įsirango balsu pasakyta tiesa,
vienas mirksnis, ir viskas sugriūva.
Dvelkia rudeniu žemės skara,
slysta kūnas per apsuptį vėjo,
traukia grįžt suskaičiuoti žingsnius,
tarp paparčių žėruoja šviesa
išbarstyta laiškuos Odisėjo.