Ir vėl magnolijos, ir vėl man trūksta žodžių,
Su kuo palyginti stebuklą – nežinau.
Gal tik vandens lelijų, jų tauriausias grožis
Galėtų mano sielai dar nušvist balčiau.

Kiekvienas žiedas, atėjęs lyg iš pasakos,
Iš tolimos, mažai man žinomos šalies.
Medelis mažas, stebiesi, kaip jis pakelia
Šimtus žiedų, kuriais visais džiaugies.

Gal ir šiurkštus jiems mūsų krašto vėjas,
Gal būt per greit nuskrieja ant žolės,
Bet kol aukštai, kol saulė glamonėja,
Nerast kitos, taip žavinčios gėlės.

Pavasario naktis, bet ir pro šėmą tamsą
Balta magnolija lyg žiūri į tave,
Taip norisi prieit, paliesti žiedą švelnų
Ir užrakint ilgam jį savyje.