Sunku prabilti trupiniais, nurinktais
Vėjo, besisupančio ant blakstienų galiukų,
Kai aplink kikendamas, skubėdamas, primindamas
Šniokščia lietus...
Sunku nupjauti žvilgsnį, kuris tyras
Lyg smėlis, ant basų kojų.
Primink.
Primink tą saulę kutenančią plaukus,
Primink ošimą,
Ošimą, kai mes nėrėm į šešėlius, ir, rodos,
Niekas nematė.
Tik tie mažyčiai, pro skylutę žiūrint
Tik taip ir nepajutę nieko...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-05-02 14:30:27
grakštus smulkmenų veintisumas