Tėtis mirė. Bent jau teisingiems žmonėms. Tiems, kurie jį myli, jis dar gyvas. O tie, kurie myli, negali būti teisingi. Šiandien atiduosiu savo plaukus raganai, gyvenančiai vandenyno gelmėse. Šiandien važiuosiu pas tėtį.
Prisimenu savo mamą vonioje, kai man buvo dveji. (Kodėl aš tai sugebu prisiminti?) Tėčio nebuvo. – Įdomu, kur jis?- tokios mintys sukosi mano mažoje, tada dar šviesiaplaukėje, galvelėje. Man labai patiko vieno tėčio draugo, menininko, nutapytas darbas. Jis kabėjo mūsų medinės trobelės ant vištos kojelės galiniame kambaryje. Tas paveikslas buvo mūsų šeima. Tėvų meilė. Prisimenu savo mamą vonioje, plaunančią sodrius dažus nuo paveikslo suskilusioje geldoje. Raudona. Mėlyna. Gelda nusidažė visomis gyvenimo spalvomis, tačiau gaila nebuvo – vis tiek ji suskilusi.
Dardu traukiniu tolyn... tolyn nuo Vilniaus. Į Lietuvos šiaurę... Aš pamatysiu tėtį. Pagaliau. Galvoje repetuoju savo kalbą jam. Prisistatymą. Palieku po minutę jo sušukimams, kokia aš išaugus, ir kad aš jau nebe maža mergytė. Mano scenarijuje mes apsikabiname, verkiame ir jaučiame vienas nuo kito sklindančią šilumą. Ir tada pirmąkart savo gyvenimėly ištariu stebuklingus žodžius (aš tave myliu), ir vietoje keturiasdešimties plėšikų išvystu neįkainojamą lobį (tėtį)...
Išlipus geležinkelio stotyje, man buvo keista kulniuoti iki tos vietos. Iki jo. O kulniuoti teko ilgai. Jaučiausi it Gražuolė, skubanti pas Pabaisą į pilį. O gal taip ir buvo.


.... penkta martinio taurė o gal šešta neskaičiuoju jaučiuosi esanti gyva man niekas nerūpi aš gyva lietus mane glosto tėti tėti tėti kodėl kodėl kvailas klausimas tada kodėl aš ...


Praveriu paradines duris. Rūko išsirikiavę pacientai. Susirandu trečią aukštą. Tėčio motina sakė, kad dvidešimt penktoji palata. Bijau praverti duris. Nusileidžiu į apačią, ir susiradusi cigaretę, surūkau ją iki pat filtro. Noriu dar. Tačiau žinau, kad jei to nepadarysiu dabar, nepadarysiu niekad. Vėl užlipu į trečiąjį aukštą. Pasibeldžiu į palatos duris ir tikiuosi išvysti vyrą, kurio labiausiai troškau per visą savo gyvenimą.
Jis sėdi štai ten, lovoje dešinėje pusėje prie pat lango. Nežinau kodėl, bet lengvai jį atpažįstu. Prieinu prie lovos. Jis nesureaguoja. (Nors ir žinau, kad yra veikiamas arkliškų dozių raminamųjų, truputėlį įsižeidžiu).
Tėti
?
Tėti. Čia aš.
Veronika?
Taip, tėti.
Jis atrodo it Kalėdų Senelis. O aš - maža Sniego karalienė. Pražilusi barzda (nuotraukose visada būdavo tik su ūsais), priaugęs ne mažiau keturiasdešimties kilogramų nuo jaunystės laikų. Manau, kaltos tos raminamųjų dozės. Ir nejudrumas. Juolab, kiek gi kalorijų penkiasdešimtyje gramų degtinės!O butelyje!.. Aš nesuprantu jo žodžių. Kur dingo tas iškalbingumas, dėl kurio mama jį pamilo? Vieną akimirką galvojau, kad tėvą ištiks priepuolis. Tos ligos, kuria serga. Nežinau jos pavadinimo. Ir nenoriu žinoti.


...tu sergi girdi sergi manai kad esi sveika ne tu tai tavo tėvas tu menininke dar gurkšnį gražiai kyla dūmai mama tai ne aš aš aš tėtis kur degtukai mama...


Jis manęs nemyli. Ne. Jis myli tą mažylę, kuri liko su jo žmona. Aš esu tik svečias. Lipu laiptais žemyn. Linksta keliai, dūstu. Geroji krikštamote fėja, jau galite panaikinti šiuos burtus! Dvyliktos nelauksiu. Noriu rūkyti. Deja, nuodų nebeturiu.
Gal turite cigaretę?
?
Cigaretę.
Grhmm.
Ačiū.
Gražuolė išeina iš Pabaisos pilies. Pradeda lyti. Kojos klimpsta purve. Jaučiu, kaip šaltos dangaus ašaros susimaišo su mano pačios karštomis. Sesyte Elenyte, negerk iš pažinimo šulinio.
Slenku laiku. Vanduo – gėris. Lietus tampa mano meilužiu. Vyru, kurio troškau visą gyvenimą.