(Seniai į amžinybę išėjusiai Mamai)

Kukuos gegužėlė, kukuos,
Daug metų skaičiuos, skaičiuos,
Bet šį kartą ne tau, ne tau,
Pirštais skaičiuosiu tik sau.

Nušvinta gėlė, nušvinta vien man,
Prieš eilę metų gedėt paliktam,
O tau tiktai beržas, šakotasis jis
Žaliuoja, siūruoja, kur tvyro rimtis.

Pro gelsvą smėlį spindulys neįkris,
Bet vis dar matau brangiausias akis,
Kurios užsidegdavo šviesiai, gyvai –
Sugrįžta, pareina josios vaikai.

Pareidavom, Mama, iš toli ir arti,
Nesugrįžt, nepareit juk tikrai negali,
Kaip vandens pasisemti iš šulinio gelmės,
Vėl sušilti prie meilės didelės didelės.

Degsim žvakę vaškinę, baltą gėlę padėsim
Ir stovėsim ilgai, ir tylėsim tylėsim.
Mintyse, maldoje vėl kalbėsim kartu,
Mama mama, žinau, prie manęs esi Tu.

Koks gražus vėl gegužis, dar laimingas aš juo.
Su visais, su visais laime šia dalinuos,
Tik skaudu, tik graudu valandėlėj toje,
Kad jau stovi prie kapo Šventoje dienoje.