Rytas, kiaušinienė ir karšta Earl grey arbata, ji nepusryčiauja. Ant stalo padėta pintinėlė vaisių. Radijas retai įjungtas, kažkas šnekama. Naktį sapnas, kad kažkur pasiklydai.
   Rytas, ryškiai oranžinės sultys ir blyneliai, užpilti rožine aviečių uogiene, ji išsivirė kiaušinį. Ant stalo vaza, pamerktos baltos alyvos. Naktį sapnas, kad kažkur pasiklydai, mėlynas pastatas.
   Rytas gražus, ji per daug laiminga, blyški oda ir per ryškus šypsnys lūpose. Aš valgau susipjausčiusi mango vaisių. Naktį sapnas, kad kažkur pasiklydai, juoda metalinė riestom atšakom tvora.

   Rytas, užtrauktos užuolaidos neįleidžia šviesos į kambario kampus ir ant senų fotelių ranktūrių. Per gerai pažįstu kiekvieną dieną - tarsi jau buvau sapnavusi. Jau esu girdėjusi ir rytinį radiją, nors turėčiau nežinoti net skambančios dainos melodijos.

   - Šiandien laukiame svečių, - perspėja tepdama sumuštinį.

   Negera nuojauta: čia retai kas užklysta - į šitą raganišką būstą. Žvelgiu buku žvilgsniu lyg tik sapnuodama. Atrodo, galėčiau pasinaudoti nuojautomis - išskaityti, kas laukia. Sutepti sumuštiniai ant stalo. Ji ėmėsi laistyti augalus, kažkurios kambarinės gėlės šakelė nulūžo. Žinojau, nuskabys - reikia, kad nemerdėtų, o išleistų naujus lapelius mėlynajame vazone.

  - Kokie svečiai? - vis dėlto paklausiu kramtydama.
  - Tik kolega.

   Negerai - tai kažkas nauja, arba atsigaunu po keisto jausmo, kad jau gyvenau. Kažin nuo kada gyvenimas eina kaip sapnas, viena linkme - tarsi kartočiau siužetą lemiamos klaidos link. Bet gal finale šlovė... Tapau apsėsta smalsumo, sekiau detales it rodykles, spėliodama, kokią pabaigą šitas kelias jau kažkada turėjo.
   Kai buvau gal dešimties metų, užmigau labai ilgam - visai dienai. Pabudau ir nebesupratau, ar aš tikrai ten pat, nebepasitikėjau aplinkiniais. Jie gyveno be manęs, kol miegojau įvyko visokių smulkmenų. Ir iš vis kodėl aš tada taip ilgam užsnūdau vidurdienį - pasikeitė laikas ir man nebepriskaičiavo vienos dienos. Buvo įprasta diena.

   Jos kolega - aukštas vyras - žvelgia tiesiai į mane skvarbiu žvilgsniu. Ji paprašė jo palaukti sodelyje po dvišake obelim.
  
   - Apsigyvenk su manimi - čia liks daug tuščių netvarkytų kambarių - pavargau viena šluostinėti,-švelniai taria, tvarkydama man apykaklę.
   Šiandien ji keista - pagamino pusryčius, pasikvietė kolegą. Atsiremiu į išdrožinėtą pabaisomis ranktūrį. Ji išėjo pas jį, iš čia išgirstu jo užjaučiamą toną:
   - Luca, paklydusi avele. Atėjau išvaryti demonų.

   Bet netrukus jie juokiasi, geria vyną. Jam išėjus, ji tapo silpna, iškart nuslinko į lovą. Ji prarado žavesį: oda  nesveikai išblyško ir prasišvietė tamsios gyslelės, atsigulusi į lovą, juodais metaliniais išraitytais rėmais, nemiegojo - niekada nemačiau jos miegant. Dabar ji žiūrėjo tuščiom akim tiesiai į mane, atrodė, susiurbs visą mano energiją. Bet ji paprašė prieiti arčiau.
  
   - Aš tave išlaisvinsiu. „Belial“- reiškia be prasmės, nenaudingas, - priglaudė prie mano kaktos delną, - iš tiesų tai tik kitas žodis laisvei be šeimininko.

   Aš, savo ruožtu, paliečiau jos dilbį lyg norėdama patraukti jos ranką. Jau seniai ji man suteikusi kitą - ritualinį - vardą - Bel. Tik dabar atskleidė mano esybės prasmę. Situacija per daug neįtikinama, išsklaidžiau:
   - Labanakt.

   Naktį sapnavau, kaip ji laužo mano galūnių kaulus, su įniršiu ir pamišimu pradėdama nuo pirštų ir artėdama kaklo link. Ties kaklu baigė – aptemo, pabudau nuo trakštelėjimo - už lango vėjas nulaužė didžiulės obels šaką, visai ten, kur vakar jiedu sėdėjo.
   Pasitrynusi akis tingiai nulipau laiptais žemyn link jos kambario - kaip visada atvertos durys. Ji užmigusi - keista, bet nenorėjau žadinti. Ramumas, jos veidas atsipalaidavęs, tačiau netrukus suvokiau, kad nėra kvėpavimo. Aplink skraidanti mažytė vaisinė muselė - dievybės transformacija. Ji įsipynė kažkur į namo atmosferą, o aš pamažu virtau demonu - nuojautų neliko. Bijojau. Kiekvienas daiktas čia pasakojo savo istoriją. Daiktai, su kuriais turėsiu gyventi, turėjo jos savybių ir užkoduotas  instrukcijas. Buvau susikaupus. Rytas skleidėsi pro užuolaidas ryškia oranžine šviesa.

   Nežinojau, ar dar sulauksiu kokios materialios apraiškos, ar ji pabus kaip aš, pramiegojusi dieną. Išnyko be skausmo, kambarinės gėlės leido naujus daigus, balta orchidėja visa apsipylė žiedais. Be šeimininko veržėsi vis daugiau gyvybės ir namo tamsa sklaidėsi. Nusprendžiau nemiegoti naktimis ir saugoti namus nuo visiško išsisklaidymo, kaip kokio užkerėto rūmo, paryčiui, o gal bijojau nebepabusti. Po poros dienų kaimynai išnešė jos kūną ir abejoju, kad laidojo. Šventųjų ir taip neliečia žvėrys.