Iš tavo glėbio nieko man nereikia,
Tiktai pažvelgsiu po juoda skara,
Ką sodos gėlės sutemoje veikia,
Ar supa žiedus obelies šaka?

Ir bailią savo širdį nuraminsiu,
Jeigu seniai užmerkusios akis,
- Labos nakties,
                 - joms mintyse sakysiu,
Tegul šalna šįkart neaplankys.

O gal nemiega, gal irgi laukia ryto,
Rasos lašų arba gaivaus lietaus,
Kad dar sodriau saulėteky pražystų
Ir čia gyvent visiems būtų linksmiau?

Nepyk, naktie, nedrumsiu tau ramybės,
Tik paklausysiu dar vienos giesmės,
Kad daug vėliau, gal paryty užmigus,
Galėčiau net sapne jos aidą vėl girdėt.

Tyliau tyliau, sumigo visos tulpės,
Raudoni žiedlapiai lyg lūpos suglausti,
Viršūnėm obelų prabėga vėjas silpnas
Lyg primena, kad šį naktis – vėsi.