Ant šalto geležinio morgo stalo guliu aš, tiksliau tai, kas iš manęs liko. Išdraskytas liemuo ir krūtinė, be rankų ir kojų, su siaubingai sužalota, neatpažįstama galva.
Nežinau kodėl, bet žiūriu į save iš viršaus. Kažkur nuo palubės. Negaliu nieko pasakyti, protestuoti, rėkti dėl tokios akivaizdžios neteisybės – aš viską matau, girdžiu, netgi jaučiu, ir man labai nejauku ir negera, bet... negaliu nieko padaryti.
Juk dabar aš turėjau būti gyva ir sveika, man tik 20 metų, aš jauna, graži ir protinga... Bet ar tikrai protinga?

- - -

Buvo ankstyvas vasaros rytas. Senoji Monika, kaip visada, keldavosi anksti ir, kol dar Laisvės alėja neprisipildė žmonių ir jų keliamo šurmulio, mėgdavo pasivaikščioti su savo baltu pūkuotu katinu. Katės tie pasivaikščiojimai nežavėjo – ji ir taip išeidavo iš namų kada norėjo ir kur norėjo, bet, kaip protingas žvėrelis, klusniai eidavo tą nesudėtingą šeimininkės maršrutą tarp liepų.
Tingiai rąžydamasi Mikė išsliūkino į gatvę, kurį laiką uodė gaivų ryto orą, bet paskui staiga sunerimo. Pabėgėjo link artimiausios liepos ir ėmė šnypšti. Piktai ir nedraugiškai.
Monika sunerimo. Pasitaisiusi sunkius akinius, priėjo arčiau. Pamatytas vaizdas ją sukrėtė. Šalia vienas kito gulėjo du kūnai. Moters buvo likęs tik sudarkytas torsas ir galva, vyro... Jo kūnas tarsi buvo sveikas, tačiau iš pilvo kyšojo moters kojos ir viena sužalota ranka, antrosios rankos plaštaka buvo įstrigusi jo gerklėje...
Senoji griebėsi už širdies ir tyliai sudejavo. Katė Mikė vis dar piktai šnypštė ant negyvėlių...

- - -

Vakarėjo, kai Saulės namuose pagaliau pasirodė Linas. Jis buvo nusiteikęs pakiliai.
– Saule, tu jau pasiruošusi?
– Taip.
– Einam greičiau, tai prasidės po 2 valandų, – nekantravo Linas.
Jau keletą mėnesių jiedu vaikščiojo į paslaptingos religinės organizacijos susirinkimus.
Jos vadas Ramūnas keletą metų praleido Indijoje, grįžo iš ten pasikeitęs, ramus, nekalbus, gyveno uždarai, ir savo pasekėjais rinkdavosi tik gerai žinomus ir patikimus žmones.
Bet ir praėjus visus testus ir išbandymus, naujo sektos nario laukdavo paskutinis – sunkiausias išbandymas – obuolio testas.
Į tokį įšventinimo vakarą dabar ėjo Saulė. Rytoj ji taps pilnateise sektos nare ir visos bendruomenės paslaptys jai taps žinomos.
Apleistame pakaunės dvare sena pokylių salė buvo gražiai sutvarkyta, centre stovėjo gėlėmis apipintas stulpas, kurio viršuje buvo pritvirtintas diskas.
Pastorius stovėjo šalia išsigandusios Saulės, laikė ją už rankos ir iškilmingai kalbėjo gal trims dešimtims savo pasekėjų, pagarbiai sustojusių atokiau salės gale.
– Mielieji! Kada nors, kai baigsite savo egzistenciją šiame kūne, jūs gausite naują – kito žmogaus, žvėries ar augalo. Nė viena būtis žemėje nėra bloga, ir jūs kada nors tuo patys įsitikinsite. Reinkarnacija leidžia patirti tai, ko gyvendami žmogaus pavidale nesugebėjote suprasti, tai, ką laikėte menku ir nereikšmingu, ar, įsisukę į žmogiškų darbų karuselę, galbūt neradote laiko apmąstyti savo žemišką kelią - tam jums duos laiko ilgas medžio gyvenimas.
Šiandien mūsų sesuo Saulė 6 valandoms taps obuoliu. Ji viską matys, girdės ir jaus, o tai, ką supras per tą ilgiausią savo gyvenime naktį, papasakos mums sugrįžusi.
Pastorius nutilo. Kurį laiką žvelgė į tylinčius žmones. Iki šiol nė vienas jų neišdrįso patirti šio išbandymo.
Saulė buvo pirmoji.
Dabar pastorius davė ženklą, 2 vyrai priėjo, pakėlė ją ant rankų ir pasodino ant stulpo vidury salės.
Apeigos prasidėjo...

Kai kažkur (?) išmušė dvylika, Saulė pajuto, jog jos kūnas kažkur dingsta ir ant disko stulpo viršuje liko gulėti didelis gražus raudonas obuolys.
Baimės nebuvo, tik keistas lengvumo jausmas. Baimė apėmė tik žmones ten, salės kampe, todėl, sukalbėję atsisveikinimo maldą, jie tylomis skubiai pasišalino, žinodami, jog 6 valandą turės grįžti stebėti Saulės sugrįžimą.

- - -

Antanas jau daug metų buvo benamis. Šiąnakt jis ilgai negalėjo užmigti – buvo piktas ir alkanas. Nuo paskutinės šiukšliadėžės jį nuvijo senbuviai, ir dabar jis atsibastė į užmiestį – gal ras ką valgomo.
Liūdnai šlitinėdamas ir dairydamasis, priėjo seną apleistą dvarą.
„Ką gi, – pagalvojo. – Valgyti neradau, bet gal nors išsimiegosiu patogiai“.
Buvo tamsu, ir benamis apgraibomis klaidžiojo dvaro koridoriais, kol pamatė prieky kažką šviečiant. Atsargiai priėjo arčiau.
Pro išgriuvusį durų plyšį pamatė didelę tvarkingą salę, kurios centre ratu sustatytos ant žemės, degė 6 žvakės. Vidury apšviesto rato stovėjo stulpas, ant kurio, – o Dieve! – gulėjo didelis sultingas obuolys.
Antanas apsidairė. Nebuvo matyti nė gyvos dvasios, žmogus tyliai prislinko prie stulpo, čiupo obuolį ir, paslėpęs jį užantin, išbėgo iš salės.
Susirado viename dvaro kambarėlyje tamsų kampą, iš suversto šlamšto pasidarė guolį ir, patogiai įsitaisęs, pasimėgaudamas suvalgė obuolį. Nuograužą norėjo sviesti į kampą, bet apsigalvojo. Įsidėjo kišenėn, pagalvojęs, jog suvalgys ir ją, jei ryt nieko neras.

- - -

Ryte anksti Antanas pabudo nuo kažkokių garsų. Išsigandęs pašoko, pritykino prie durų ir pamatė, jog į salę renkasi žmonės.
Išsigandęs perlipo per langą ir, slėpdamasis aukštoje žolėje, nubėgo Kauno link...
Kai pasiekė Laisvės alėją, laikrodis išmušė šešias...

- - -

Man neskaudėjo. Nežinau, ar kitiems obuoliams irgi neskauda, kai juos valgo. Galbūt...
Dar nežinau, ką aš turėjau suprasti per tas 6 valandas, būdama obuoliu.
Žinau tik, kad po 3 dienų aš paliksiu savo sumaitotą, apraudotą kūną ir nežinia, ar kada čia sugrįšiu.
Taip pat žinau, jog benamiui neįdomi Rytų išmintis nei tradicijos, o sąvokos „maistas“, „šiluma“, „saugumas“ suprantamos visoms kultūroms.
Deja...