...per gyvenimą bėgame, skubame, atsigręžę pamatome, kad nieko neišsinešame tik tylų palaiminimą...
Skiriu savo vyriausiam Sūnui...palaimink kenčiančius, palaimink nusidėjėlius, palaiminki gyvuosius...
mano skraistėje supasi prisiminimai
nuvingiuoja vieškeliu
tolyje kryžius
nukelki praeivi kepurę
nusilenk ir palaiminki dieną
vainikas nupintas tekančios saulės švytėjimo
nuauksini dieną
rankutėje kūdikio
švelnus atodūsis laiko
tavo rankos
sutinka
palydi
palaimink
gyvenimą ir mirtį
užmiršau
ar tą pavasarį ievos žydėjo
gal stovėjo sušalusios ir užmirštos laiko
nuvingiuoja vieškelis į besileidžiančios saulės glėbį
prisimink kai užmarštis įsigers į pakelės dulkes
šiandien suradau sušalusias laiko rožes
aštrumais nugelia
žiedlapiais išskrenda į pavasario kelią
susisupki skraiste iš ievų baltumo
išeiki į kelią sutikti dar vieno paklydusio
mano akyse sustojusio laiko miražas
vis gręžiuosi į savo šešėlį
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2011-04-28 13:41:20
Stipri vieta, kur sušalusios laiko rožės aštrumais nugelia.
Pavidalas – nelabai, „ištekintą“ Aladino lempą primena.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-04-27 22:55:42
Pradžia lyg malda. Pabaiga lyg išpažintis.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2011-04-27 22:31:15
Skausmingai....