Žvelgiu
į seną veidrodį
užklotą
pilku patalu dulkių
žengiu

regiu
žėruojančias
ežerų įdubas
dvi
skaidrumo safyrų
kupinas
upes gyvybės
pakalnėse srūvančias
alsuoju

sustoju
paliesti jas
pirštais
nubyra dulkės
ežeruos
išmirę aukso žuvys
nekvėpuoju