Jau brėkšta rytas. Baigiasi naktis.
Pabudus saulė šaukia vėl į dieną.
Svajonės tavo kils ir nusivys
Švytėjimą ir kvies į kelią vieną...

Didingas paukštis pakelia sparnus.
Kiekvienas mostas laisvas ir galingas.
Kad taip skraidyt galėtų ir žmogus!
Siela lengva, sparnų jai tiktai stinga.

Į žydrumą, į stebuklingą dieną,
Į naująjį laukimą spindulių...
Išgirst tik žinią, naują šitą žinią
Ir garsint žemėj, šaukiant ją vardu.

Juk vėlei atgimimas šventas, tyras,
Juk vėlei gimsta tūkstančiai vilčių.
Ir skrenda paukštis, nešdamas vėl gyvą
Pavasario laukimą ant sparnų.

Velykos! – šaukia visas laisvas skrydis.
Velykos plaukia, aušta vėl diena!
Kiekvienas žemėje stovėdamas palydi
Ir džiaugiasi širdis atgimusi, laisva.