Atversiu dieną tarytum knygą,
Tiesa, be turinio, be prirašytų lapų.
Pirmajame iš jų nupiešiu rytą,
Kaip niekados auksinį, ryškų, gražų.

Tegul greičiau saulutė siuva rūbą žalią,
Tegul klevai, berželiai pasipuošia,
Pašlaitėje ieva žiedais išbąla
Lyg nuotaka, kai ištekėti ruošias.

Dar nežinau, ką laikas įdienojus žada.
Tikriausia darbus, daug gerų darbų,
Kad vakare nuvargus būtų gera
Ir pasakyčiau – padirbėt buvo šaunu.

Laimingas dar, kol rankos medį glosto,
Kol lengvą dirvą javui sėt purena,
Ankstyvą gėlę nuo šalnos užklosto,
O skalsų grūdą vėl grąžina žemei.

Ne, dar ne viskas. Jaučiu, kažko vis trūksta.
Galbūt varnėno, vyturio giesmių?
Dar brėkštant rytui čia ir ten skardeno,
Tik mano knygoje įtartinai tylu.

Gal ir gerai, kad baigsiu ją be tamsių lapų,
Be pykstančio dangaus, bauginančių žaibų,
Su piešiniu vėsaus pavasarinio vakaro
Ir vienu įrašu – ramios nakties linkiu.