Saksofonistas ir dailininkė

Gal pirmąją pamoką išsivaizdavau ir kitaip, bet viskas beveik arti to. Nors auklėtoja ir griežtoka, bet visi mokiniai su šypsenomis veiduose pasirodė mokykloje. Gal todėl, kad susitiko su draugais po ilgos vasaros? O gal tiesiog pasiilgo mokyklos?
Iš tiesų pagalvojus, visa ši diena lyg svajonė. Seniai norėjau eiti į mokyklą. 
- Ei! Naujoke. Palauk, - kažkas manęs teiravosi. Balso neatpažinau, bet lyg jaučiau, kad tai  mergina iš anksčiau. – uch... nemaniau, kad teks šūkauti pirmąją dieną, bet aš tavęs pamiršau paklausti tavo vardo.
- Mano vardo?
- Negi iš mėnulio iškritai?! Tai kaip man į tave kitaip kreiptis, juk amžinai nešūkaliosiu „naujoke“, - Fausta lengvai nusijuokė. – norėčiau su tavimi susipažinti.
- Aš –  Aurelija.
- O. Nieko prieš jei jį patrumpinsiu?
- Patrumpinsi? Juk mano vardas nėra ilgas, tai kam jį dar trumpint? - aš nesupratau ką ji norėjo pasakyti.
- Ne, bet gal tu rimtai iškritai iš medžio. Toks vaizdas, kad niekada tavęs nevadino pravarde. Ir iš vis. Kaip devintokė tu per daug naivi. Tai tu vietinė ar iš kur kitur?
- Iš kitur.
- Vadinasi gyvensi bendrabutyje. Šaunu. Kada užlėksiu aplankyt. O dabar viso. Iki vakaro. Tikiuosi ateisi, Aura.
Na ir keista būdas atsisveikinti. Reiks ir man kada išbandyti. O dabar prie pamokų lentos. O kur ji yra? Dabar man teks klaidžioti po mokyklą jos ieškant, nors tai bus visai nebloga ekskursija. Visgi nėra to blogo, kad neišeitų į gerą.  
Vos išėjus iš savo kambario išgirdau, kad iš koridoriaus galo sklinda gan maloni muzika ausiai. Tai tikrai ne styginis ar klavišinis instrumentas. Gal mušamasis? Ne, jie skamba visai kitaip. Žinau, pučiamasis. Tikriausiai saksofonas. Man patyliukais sliūkinant prie kambario, muzika nutilo. Šiek tiek nusiminiau, bet man nespėjus net nueiti durys prasivėrė ir su instrumento dėklu tarpduryje išdygo vaikinas. Gal mano amžiaus, o gal ir vyresnis.
- O ne. O ne. O ne... Tu girdėjai mano klaikų muzikavimą? – atrodė, kad vaikinas nėra labai laimingas pamatęs mane prie savo durų.
- Negalėčiau pasakyti, kad tai klaiku. Tai savas muzikavimo stilius ir be to visai mielas. Klausantis tokios muzikos, užlieja šiltos mintys.
- Nebūsi kokia muzikos fanatikė, visiškai neturinti klausos? – vaikinas pradėjo nežymiai juoktis.
- Nemanau, mano klausa yra gana gera.
Vaikinas pradėjo garsiai juoktis Mane tai suglumino. Nejaugi pasakiau ką nors tokio juokingo, kad jam sukėlė tiek juoko.
- Oi, nepyk, nesusivaldžiau. Tai gyvensi bendrabutyje?
- Taip. Čia pat. Kur nors ruošiesi eiti? – pasiteiravau jo, nes nepanašu, kad jis ruošėsi čia likti.
- O velnias. Beveik pamiršau. Man reikia į saksofono pamoką. Žinai, kai turiu tokį grojimo mokytoją, net savaitgaliais reikia repetuot. Viso, turiu lėkt.
Ir jis skubėdamas nubėgo koridoriumi. Dar porą minučių žiūrėjau išėjimo link, kol nutariau grįžti į savo kambarį ir nutapyti šį veiksmą. Vaikinas su dėklu ant pečių apšviestas lempų pradingsta ties išėjimu. Šitas vaizdas man patiko. Nusprendusi nedelsti, greitai grįžau ir pradėjau tapyti. O tapant, man laikas bėga labai greit. Rodos nupiešiau vos porą detalių, viską sugyvinau, bet nepastebėjau kaip atėjo ir praėjo vakaras,  įpusėjo naktis. Man pirmą kartą pažvelgus į laikrodį jis rodė 03:55. Žinoma, nenustebau, kad tiek ilgai piešiau ir be to, rytoj savaitgalis. Dar daug reik nuveikt. Nutariau nepadėti teptukų į šalį ir piešiau toliau.
Praleidau visą naktį prie molberto, kol netekusi visų jėgų kritau į lovą. Nežinojau nei kiek valandų, bet tikrai mirtinai norėjau miego.
Sunku rytais pakilti iš minkšto patalo, mano atveju – vakarais. Kai atsiduodi dailei, nejauti nei alkio, nei nuovargio. Tik pabaigus visgi pojūčiai užpuola iš karto. Dabar keturios vakaro, taigi, pusryčius ir pietus pramiegojau, nors nekeista. Šįkart užteks ir vakarienės.
Šiaip ne taip išsirangiusi iš lovos, sugebėjau išsiruoti pasivaikščiojimui po mokyklą, juk man reikia susirasti informacijos lentą. Nenutuokiau kur ji galėtų rasti, tai pradėjau nuo pirmo aukšto.
Man pasukus už nežinia kelinto kampo, prieš save išvydau ilgai ieškotą informacinę lentą. Ir kas galėjo pagalvot, kad jis bus prie pat valgyklos? Nors, tiesą sakant, nežinojau net kur valgykla. Kur devinta B? Devinta A... Dešimta A (?), Vienuolikta A (??), Dvylikta A (??!). po galais. Kur B klasės?! Ankstyva panika. B klasės niekur nedingo, tik kitam stulpelyje. Aukščiausias neapsižiūrėjimo laipsnis. Taigi, pagaliau sužinojusi savo ilgai lauktas pamokas, patraukia bendrabučių link, besitikėdama sutikti saksofonistą ir laukdama savo mokyklinio gyvenimo pradžios...