Skalbti audeklų Marija nemėgo. Kruvini visada pasako daugiau, nei tie baltieji. Raudonos juostos. Plėmai. Vingiai. Ištisos balos. Ir kiekvienas audeklas turėjo savo istoriją, kurias Marija skaitė kasdien. Išmoko. Suprato. Galop pamėgo. „Tu pjausteisi venas. Tau perpjovė gerklę. Tau į pilvą įdūrė. Tamstos kūną buvo sumaitotas avarijoj. Šokai nuo stogo ir kojos pasruvo ryškiu raudoniu. “

Gimdymo kraujas buvo tamsesnis. Sunkiau išsiplaudavo. Pastaruosius audeklus Marija kraudavo į atskirą krūvą – atskirdavo gimimą nuo bandymo išeiti. Savo noru ar prievarta. Marija nematė skirtumo, nes visa tai turėjo vieną pabaigą – gyvybės syvų nuotekas.

Tą popietę audeklų krūva buvo itin didelė. Patys chirurgai sakė, kad ši diena buvo kruvina - išėjo daug, atėjo tik vienas. Tas vienas buvo kaimynės berniukas. Mažas gimė. Paguldė tiesiai į inkubatorių. Motina be sąmonės. Marija visą dieną vaikščiojo tai pas vieną, tai pas kitą.

Išeidama iš skalbyklos, bent trumpam pamiršdavo kraujo spalvą. Ir čia pat prisimindavo – ir berniukas, ir motina galėjo mirti bet kurią akimirką. Tiesa, mirtis Marijos nebegąsdino. Jau senai nebe, bet berniuko motina buvo vienintelė kaimynė, kuri vis dar laikė save Marijos drauge.

Vakare atnešė dar vieną krepšį audeklų, išdažytų raudoniu. Ūmai Marijos galvoje iškilo begalvė stirna ir šalia jos šokinėjantis stirniukas. Skalbimo milteliai – ir vaizdinio kaip nebūta. Viename iš audeklų rado pailgą mėsos gabaliuką.

Prieš vidurnaktį Marija vėl nuėjo aplankyti kaimynės. Josios lova buvo tuščia. Turbūt atgavo sąmonę ir nuėjo saugot berniuko, - pamanė. Nuskubėjo į kūdikių skyrių. Berniukas gulėjo vienas. Ūmai Marija atidarė inkubatorių ir čiupo laidais apkarstytą berniuką. Pasigirdo daktaro riksmas. Ir motinos keičiasi, – sušnibždėjo moteris.