Pažiūrėkim kaip džiūsta rasa
ir pražydus gėlė savo spalvą praranda,
mažas lašas iš jūros pakeltas lietum
krenta žemėn, kad upė jį neštų atgal,
plaukia pozoj beribio klusnumo,
išgyvename džiaugsmą ir skausmą,
pavilioti Sirenų dainos
Gobio dykumą randame jūroj,
ieškom miesto lelijų baltumo,
painiava prigimties -
įsimylim ką matom vandens atspindy,
išsigąstam atodūsio vėjo,
kad paviršiaus lygaus nesudrumstų,
pripažįstam silpnumą netekt,
kai pasiekiam žinojimo dugną,
lūžta žemės pluta, kad pakiltų aukščiau
Himalajų gražiausi kalnai,
transe mirga neryškios figūros,
gėlių takas su mirštančiom bitėm
į griuvėsius šventyklos nuves,
kur sužels laukinių erškėtrožių krūmai.