Andrius atvėrė kabineto duris, ir besileidžiančios saulės šviesoje išvydo... keliolika paveikslų, išstatytų pasieniais ir atremtų į baldus. Ant molberto stovėjo dar nebaigtas paveikslas, su didele puokšte chrizantemų. Čia tai bent! Vilija iš tiesų tapo! Jis manė, jog ji tik žaidžia. Na, gal nutapė kokį natiurmortą ar abstrakciją, bet kad šitiek! Suglumęs ir apimtas nepaaiškinamos baimės jis ėmė apžiūrinėti paveikslus atidžiau. Nugara nuvilnijo karščio banga. Kas tai?! Dėl Dievo! Kas tai?!  Tai, be jokios abejonės, Monikos paveikslai! Jų nesumaišysi su jokio kito dalininko darbais! Jos braižą jis pažįsta jau dešimt metų. Jos paveikslus jis be vargo atpažįsta bet kurioje parodoje ar meno salone. Juos pažįsta ne tik jis. Daug žmonių žino jos gėlių tematiką, tą mielą, jaukią, nuoširdžią tapybos manierą.
Suglumęs galutinai, jis prisėdo prie rašomojo stalo. Kaip Monikos paveikslai atsidūrė Vilijos dirbtuvėje? Kodėl ji apsimeta, jog pati juos tapo? Kam jai to reikia? Bet Vilija tapo. Jis tai matė per neuždarytas kabineto duris. Tapydama ji nesislėpė. Tik jis, manydamas, jog taip reikia, be kvietimo nelindo į jos darbo erdvę. Kad nesutrikdytų, kad jai netektų būgštauti, jog jis ims kritikuoti.
Bet Vilija ne dailininkė. Ji negalėtų nutapyti tokių paveikslų. Jis puikiai žino jos piešimo lygi. Taip, baigė ji Meno mokyklą, piešti sugeba, bet ne taip.
Jis vėl pakilo ir ėmė iš naujo apžiūrinėti paveikslus. Prisikišęs studijavo potėpius, dažų derinimą. Abejonės neliko. Tai tikrai Monikos darbai. Jis pasimetė galutinai. Galva ištuštėjo. Valandėlę stovėjo prie rašomojo stalo nuleidęs galvą ir stengėsi susikaupti. Reikia gi surasti kokį nors pateisinimą šiai nesuprantamai paslapčiai. Ūmai jo akys užkliuvo už suglamžyto popieriaus gniužulų, gulinčių šiukšlių dėžėje. Šiaip, įprastomis sąlygomis, jis nebūtų ėmęs raustis svetimose šiukšlėse, bet dabar... Dabar buvo ypatinga situacija. Jis išlankstė vieną, po to kitą lapą. Rašyta buvo ta pačia Vilijos – ne Vilijos rašysena. Rašoma Vygaudui. Akimirką lapus nuleido. Negerai skaityti svetimus laiškus. Bet nepajėgęs nugalėti smalsumo, perskaitė iki galo. Pirmą akimirką prasmės nesuprato. Bet parašas laiško apačioje išmušė jį iš pusiausvyros. MONIKA. Ir tą pačią akimirką jis prisiminė, kur ir kada jis matė šį raštą. Tai iš tiesų Monikos raštas. Ir kaip jis galėjo jo neprisiminti? Monika su Vygaudu kartais, ne kasmet, bet kartais sveikina juos su Kalėdomis, Naujais Metais ar vestuvių metinėmis. Sveikinimus ant atvirukų visuomet rašo Monika. Štai šiuo, įmantriu savo raštu. Tuo pačiu, kuriuo parašyti ir suglamžyti laiškai, ir kuriuo parašytas šiandieninis Vilijos raštelis.
Tai tikras rebusas. Nesuprantamas ir nesuvokiamas.
Jis sudėliojo visus faktus, susikaupė, apmąstė. Gavosi keistas ir fantastiškas atsakymas. Vilija rašo Monikos raštu, tapo Monikos paveikslus, ir tai dar ne viskas. Ji rašo Vygaudui laiškus Monikos vardu. Kažkas čia ne taip. Vilija aiškiai slepia nuo jo kažkokią neįtikėtiną paslaptį.
Vėl perėjęs kabinetą, išsilenkdamas per užgriozdintą erdvę, jis sustojo ties audeklu uždengtu paveikslu, stovinčiu kampe. Visi paveikslai - dideli, mažesni ir visai mažiukai riogsojo atviri, džiuvo, tik šis vienas buvo uždengtas. Jis pakėlė audeklą. Ten buvo ne gėlės. Paveikslas labai panėšėjo į aną, pirktą vasaros pradžioje iš Monikos, kuris buvo pavadintas „Šešėlis kartais meluoja“. Spalvos ir paveikslo nuotaika ganėtinai skyrėsi, bet tema... Ten, paveikslo vidury, priešais didžiulį veidrodį stovėjo tamsiaplaukė moteris ir žvelgė į jį. Ji buvo kiek palinkusi į priekį, kairę ranką priglaudusi prie krūtinės, o dešinę laikė pakėlusi virš galvos, lyg ruoštųsi šukuotis. Atspindys veidrodyje darė lygiai tą patį, tik buvo kitos moters atspindys.  Veidrodyje šypsojosi liekna,jauna, šviesi, labai panaši į Viliją ilgaplaukė.
Jis ilgai, labai ilgai žiūrėjo į paveikslą ir jautė, kaip nepaaiškinama baimė ir panika šliaužia nugara, pakaušiu, ir skverbiasi į mintis. Pasąmonė, užfiksavusi visą gautą informaciją, darė savo išvadas, kol kas nelabai suprantamas jam pačiam,  tik keliančias sumaištį galvoje. Pačiuose giliausiuose sąmonės kloduose jau pradėjo, nors ir miglotai formuotis kažkokios siaubingos, neįtikėtinos paslapties suvokimas.
Ne, jis neužsipuls jos, negąsdins ir nekamantinės. Jis palauks. Gali būti, jog ji pati jam paaiškins, kai ateis laikas. Vilija paskutiniu metu iš tiesų labai, tiesiog neatpažįstamai pasikeitė. Ir tas pasikeitimas jam patinka. Dabar ji tokia, apie kokią svajojo vesdamas. Jautri, atidi, švelni. Ir jos pasitikėjimas savimi tapo kitoks – ramus ir išlaikytas. Ji ėmė kitaip mąstyti, kitaip žvelgti į pasaulį, lyg atspindėtų jo paties požiūrį. Jiedu lyg susiliejo, apsijungė, tapo vienu asmeniu. O koks nuostabus seksas!  Dabar ji lyg puikiai suderintas instrumentas, jautrus ir melodingas. Fantastiška, kerinti moteris! Kartkartėmis jis pavydėdavo pats sau. Todėl dabar labai bijojo ką nors sugadinti, suardyti. Gal būt, nesuvokdamas, nežinodamas tikrosios padėties ir bandydamas kištis su savo ribotų žinių išvadomis, sugriaus tą tarpusavio pasitikėjimą, kuris šiuo metu juos siejo.
Jis palauks ir pakentės su galutinėmis išvadomis.
Kai sutrinksėjo lauko durys ir Vilija šūktelėjo iš prieškambario, jog ji jau namie, Andrius ramiu balsu atsiliepė:
- Pagaliau. Vos nenumiriau belaukdamas.
- Tikrai? – Koketiškai pasiteiravo ji.
- Žinoma! Aš ir taip visą dieną tavęs nematau. O kai paknopstom skubu iš ligoninės namo, kad tik greičiau tave išvysčiau, staiga – išdavystė. Tavęs nėra! Tokio sielvarto priblokštas bet kuris kitas kristų negyvas! Tik visa laimė, jog aš stiprus. Ir kaip matai, dar gyvas. Bet dar valandėlė ir... tikrai būtų viskas. – Jis kalbėjo, bučiavo ją, kalbėjo ir vis bučiavo.
- Neatrodai, jog būtum leisgyvis. – Ji juokėsi, bandydama išsivaduoti ir persiauti. – Pavalgei? Sąskaitas užpildei? Pasirašei?
- Viską, kaip nurodė Jūsų Didenybė savo peticijoje!

Monikai pasirodė, jog Andrius lyg nesavas. Kažkas nutiko. Ji tai pajuto iš jo žvilgsnio, balso tembro, judesių. Jį slėgė neramios mintys. Per šiuos kelis mėnesius ji jau išmoko pažinti jo sielą, išmoko suprasti kiekvieną judesį ir žvilgsnį. Jis kažką pastebėjo. Gal sužinojo. Ji buvo neatsargi. Užsimiršo ir, matomai, pridarė klaidų. Bet juk ji ne nusikaltėlė.
- Gal ir tu nori karšto šokolado su sumuštiniu? – šūktelėjo  ji iš virtuvės.
- Šokolado gal ir noriu, tik be sumuštinio, - atsiliepė Andrius nuo fotelio. Jis žiūrėjo žinias.
Monika atėjo į svetainę nešina padėklu, ant kurio garavo du puodeliai šokoladinio gėrimo ir keletas sumuštinių su sūriu ir riešutų kremu.
- Kur buvai? Ką gero matei, girdėjai? – paklausė, nugėręs keletą gurkšnių.
- Buvau pas Justę. Įrašiau ją į vairavimo kursus.
- Tu ja taip rūpiniesi... O kaip Monika? Rašo?
- Rašo, žinoma. – Monika pasijuto nejaukiai. Jai visuomet taip, kai tenka Andriui meluoti.
- Ar man neduosi paskaityti? – Jis šypsojosi ir žvelgė tuo savo tiriančiu, giliu žvilgsniu. Monika sujudėjo, nugėrė gerą gurkšnelį, atsikando sumuštinio ir lėtai, netgi pabrėžtinai pratarė:
- Tie laiškai skirti man.
- Taip, suprantama. Ir juose turbūt daugybė baisių paslapčių? – Andrius nusijuokė, švelnindamas pokalbį.
- Taip. Ten daug paslapčių.
- Ir man nieku gyvu negalima jų sužinoti?
- Viskam savas laikas.
- Štai, pažvelk, mūsų didžiavyriai vėl draskosi dėl valdžios! – Jis nukreipė kalbą, matyt pajutęs, jog tęsti šią temą tampa pavojinga.

Aušra buvo ką tik pasiekusi langus, kai suskambo telefonas. Monika pažvelgė į laikrodį. Rodė pusę šešių. Andrius išsirito iš lovos ir nuėjo į kabinetą prie artimiausiai stovinčio aparato.
- Vilija, čia tave.
Monika nujautė, jog nutiko kažkas blogo. Tik Justė galėjo skambinti taip anksti, patekusi į bėdą.
- Klausau!
- Vilija, atleiskit, kad trukdau taip anksti, bet... Jūs sakėte, kad galiu skambinti visada, kai reikės...
- Kas nutiko? Pasakok! Ar laišką padėjai, kaip liepiau? Ar rado?
- Taip, Vilija, taip, viską padariau, kaip liepėte. Laišką padėjau ant stalo virtuvėje. Jis paėmė jį ir užlipo į miegamąjį. Po to girdėjau triukšmą; jis rėkaliojo, keikėsi, barėsi, kalbėjo apie mirtį, apie jus, apie mamą... Atrodė, jog išprotėjo... Vėliau raudojo, ilgai raudojo, po to aš užmigau. O atsibudau nuo triukšmo, durų trankymo. Jis vėl rėkavo, vėl kažką apie mirtį, bet baisiausia, jog dabar jis kalba apie tai, jog kažką sudegins. Jam iš tiesų „stogas nuvažiavo“. Bijau, jog namą gali padegti...
- Ką jis dabar veikia?
- Matau pro langą. Paėmęs kastuvą kažką kasa darže.
- Užsirakink savo kambaryje. Aš tuoj atvažiuosiu.
Darže. Taip, žinoma, daržas. Kūną jis užkasė darže! Kur gi dar?! Ir kaip ji nesuprato anksčiau.  Žinoma, kad darže! Tuomet ji matė ištryptas, suniokotas lysves.
- Kas nutiko? – Andrius sunerimo.
- Vygaudas kvailioja. Mergaitė išsigandusi. Reikia nuvažiuoti. Ar važiuosi su manim?
- Taip, žinoma!

Ankstyvą rytmetį miesto gatvės dar buvo apytuštės, tad neilgai trukus jie įsuko į užmiesčio kelią. Po dešimties minučių Andriaus „BMV“ įvairavo į kiemą ir sustojo šalia Vygaudo „Folksvageno“. Išlipęs iš mašinos, Andrius tuoj pat pasuko daržo link. Važiuojant Monika jam papasakojo, ką išgirdo iš Justės.
Ji ėjo Andriui iš paskos, lyg slėpdamasi. Ji bijojo to, ką galėjo išvysti.
Vygaudas kasė darže dobę. Žemės lėkė į visas puses, jis pats atrodė siaubingai; susitaršiusiais, žemėmis apkritusiais plaukais, purvinas, nesiskutęs, paraudusiomis, karščiuojančiomis akimis. Jis kažką burbėjo, pakeldamas balsą su lyg kiekvienu kastuvo mestelėjimu.
- Vygi! Sveikas! Ką čia veiki? – šūktelėjo Andrius, stabtelėjęs kokius penketą žingsnių nuo jo.
Vygaudas pakėlė galvą, nužvelgė Andrių, lyg sunkiai jį beatpažintų, numetė kastuvą ir suriko:
- Eik šalin! Eik! Ko čia tau reikia?!
- Ko toks piktas nuo pat ryto? – pabandė juokauti Andrius, pastebėjęs, jog draugas iš tiesų pasiligojęs.
- Sakau, nesiartink! Nušausiu!
Staiga Vygaudo rankoje atsirado pistoletas. Andrius akimirką sutriko, bet vis tiek pabandė Vygaudą nuraminti:
- Ei! Nejuokauk! Čia aš, Andrius, negi nepažįsti? Nusiramink ir slėpk tą žaisliuką!
- Eik šalin! Eikit visi šalin! Nekenčiu! Nekenčiu! Būkit visi prakeikti! – Jis mosavo ginklu, skeryčiojosi ir šūkavo. - Aš ją sudeginsiu! Sudeginsiu! Kaip raganą! Ji daugiau manęs nekamuos! Sudeginsiu! – Jis stovėjo ant ką tik iškastos duobės krašto ir nepaliovė blaškytis. Andrius priėjo arčiau, kad pamatytų duobės dugną. Ūmai, išvydęs ten kažką negero, žengtelėjo atatupstas.
- Vygi, mesk ginklą, sakau mesk tą gelžgalį! – Dabar sušuko piktai ir įsakmiai. – Sakau – mesk!!
Vygaudas išsiviepė, kluptelėjo, po to lėtai pakėlė pistoletą  ir vamzdį priglaudė sau prie smilkinio. Visas šis vaizdas atrodė dramatiškai bet labiau teatrališkai. Staiga nugriaudėjo šūvis ir Vygaudas, juokingai kryptelėjęs, susmuko ant šviežios žemės šalia duobės.
Andrius susijaudinęs atsisuko į atokiau stovėjusią Moniką ir šūktelėjo:
- Eik į namą, eik. Nestovėk čia! Aš tuoj iškviesiu policiją.
Nueidama ji matė, kaip Andrius kalba mobiliuoju. Duryse ją pasitiko išbalusi ir išsigandusi Justė.
- Dieve, kaip baisu! – sušnibždėjo ji. – Aš viską mačiau.
Monika apkabino vargšę mergaitę, priglaudė jos galvą sau prie peties ir pravirko.
Po kelių minučių atvažiavo policijos automobilis, po to dar vienas. Po valandėlės atsirado prokuratūros darbuotojai ir tyrėjai. Jie uždavė daugybę klausimų, kažką žymėjosi, o po to iškėlė Monikos kūną iš duobės. Apžiūrėję abu kūnus, sudėjo į maišus ir išsivežė.
Justė raudojo nesustodama. Monika ramino ją, kaip beįmanydama.
- Mama... mama... Ji buvo ten, užkasta žemėse. Bet ji... ji rašė laiškus! Taip, lyg būtų gyva! Kaip gali taip būti? Mamyte, mamyte... Kur tu esi? Kur? – Pro ašaras vis kartojo ir kartojo Justė, nepaliaudama raudoti. Ji šluostė šlapią nuo ašarų veidą delnais, kol Andrius nepadavė savo nosinės.
Monika nežinojo, ką jai sakyti, ką aiškinti, tik ramino, glostė plakus ir pati ašarojo.
- Neverk, Juste, neverk... Ką gali žinoti, kur iš tiesų tavo mama. Gal ji mato tave iš aukštybių ir džiaugiasi tavo sėkmėmis. Niekas juk nežino, kaip ten yra iš tiesų.
Staiga, atsitokėjusi po ką tik patirto šoko, Justė su skausmu paklausė:
- Kodėl tu man melavai, jog ji Australijoje? Kodėl?
- Nujaučiau, kas nutiko iš tiesų. Turėjau įtarimų, todėl nenorėjau, jog tu kankintumeisi... – Monika rinko žodžius, kurie būtų bent kiek panašūs į tiesą, ir nežeistų dukters.
- O laiškus? Kas rašė laiškus? Tu?
- Aš. Nepyk ant manęs. Norėjau, kaip geriau...
Justė pakėlė ašaromis pasruvusį veiduką ir kone priešiškai nužvelgė Moniką.
- Bet ten... mamos raštas!
- Aš moku rašyti tokia pat rašysena, kaip ir tavo mama. Esu gera pamėgdžiotoja.
- Bet taip tiksliai pamėgdžioti mamos rašto neįmanoma..
- Kaip matai – įmanoma.
Andrius, stovėjo prie lango ir susimąstęs ilgai žvelgė į tolį. Po to atsigręžė į jas ir pratarė:
- Važiuokim iš čia, mergaitės. Mums visiems reikia nusiraminti. O man reikia į ligoninę. Šiandien labai vėluoju.

Po visų teisėsaugos atliktų formalumų, Vygaudo kūną atsiėmė jo sesuo, atvažiavusi iš mažo provincijos miestelio. Monikos laidotuvėmis rūpintis teko Andriui. „Mergaitės“, kaip meiliai vadino jis Viliją ir Justę, buvo sutrikusios ir nuliūdę. Justė be paliovos verkė, o Vilija žvelgė tuščiu žvilgsniu, lyg nelabai suvoktų, kas vyksta. Andrius kone fiziškai jautė Vilijos skausmą ir bijojo suvokti, kas iš tiesų vyksta jos sieloje.

*****
Pamatę kažką baisaus ar nepaprasto, žmonės išsigąsta ir nustemba. Bet bijo ar stebisi tik kurį laiką. Vėliau, po truputį nurimsta, apsipranta ir susitaiko. Dar po kurio laiko į visą tai ima žvelgti paprasčiau ir, galop, visa, kas jiems pradžioje atrodė siaubinga ir keista – pamiršta. Neįtikėtini dalykai tampa kasdienybe ir nustoja stebinti. Ši puiki žmonių savybė prie visko priprasti ir prisitaikyti gyvenime juos gelbsti. Antraip, nuo pastovios protinės ir dvasinės įtampos ilgainiui jie žūtų.

*****
Po metų Andriui ir Vilijai gimė sūnus, kurį pavadino Alfredu. Vardą jam išrinko Justė.
Dar po dvejų metų Justė ištekėjo už Žilvino, su kuriuo draugavo nuo septintos klasės. Jiedu pertvarkė ir modernizavo namą, kieme įsirengė nedidelį baseiną, užveisė sodą. Juos visokeriopai rėmė Vilija, taip pat ir finansiškai. Justė prie jos rūpesčio ilgainiui įprato ir laikė tai savaime suprantamu dalyku.

(pabaiga)