O, Dieve, kaip aš myliu savo kaimynus! Šiandien lipau laiptais žemyn ir kaip visada septintame aukšte sutikau rūkančią šviesiaplaukę merginą, kuri per naktis taip grasiai klausosi muzikos, jog kartais neapsikentusi surenku telefonu 112 ir pranešu apie triukšmą. Žinoma, operatorė maloniai atsako, kad nekrėsčiau šunybių ir nesakyčiau, kad noriu miego, juk tik pirma valanda nakties. Dar, tiesa, paklausia, kelintame aukšte gyvenu, ir kai pasakau, jog aštuntame, priduria, kad mūsų name liftas neveikia, o pareigūnai ir taip sunkų darbą atlieka. Padedu ragelį, jai dar nebaigus kalbėti, ir klausausi Cicino „Meilės laivo“. Langu pasalūniškai ritasi mėnuo, diktuodamas nemigos sutartinę ir lyg kartodamas, kad ryt atsibusiu gražiai ištinusi.
Šeštajame aukšte sutinku Genutę, kuri skundžiasi dantų skausmu. Moteris apvaloka, striukomis kelnėmis ir visa susivėlusi. Sako, jog išbandė viską, kad tik skausmas praeitų, net degtinę, tačiau nieko negali padaryti. Kai pasiūliau kreiptis į gydytoją, atsakė, kad karštas vanduo atjungtas, o nesiprausus neis. Na, daugiau, žinoma, neįkalbinėjau, tik paraginau dažniau sumokėti mokesčius už komunalines paslaugas, tada gal ir ligoninės durys neatrodys tokios baisios. Ji tik palinkčiojo galvą ir pasibeldė į gretimas duris, kurias atidariusi moteris vos pastovėjo ant kojų. Nieko nelaukusi, patraukiau žemyn.
Penktajame aukšte tupinėjo valytoja su savo anūke. Mergaitė baisiai įkyri. Įsikibo man į ranką ir prašėsi pažaisti, zyzė, rodė lėlę be akių. Tik po kelių akimirkų pastebėjau, jog ji basa ir pasakau moteriškei, tačiau toji atsisukusi tik šyptelėjo ir tikino mane, kad mergaitė užsigrūdinusi. Na, kad nešalta dar nesiginčijau, bet kad mergaitė basa laksto po prispjaudytą laiptinę, sukėlė pasipiktinimą. Paėmiau ją ant rankų ir nunešiau į butą. Žinoma, mažoji nieko nesuprato, akyse pasimatė krištoliukai, bet pasiliko viduje. Valytoja nepatikliai nužvelgė mane ir iškošė per dantis „geros dienos“.
Ketvirtajame aukšte nieko nesutikau. Čia gyvena daugiausiai pensinio amžiaus žmonės, nelabai prisižiūrintys ir neturintys artimųjų, kurie galėtų juos prižiūrėti. Tiesa, kartais užbėgu pas seną močiutę, kuri sunkiai vaikšto, ir pasiteirauju, ar nieko nestinga. Dažniausiai nubėgu į „magaziną“ nupirkti juodos duonos ir pieno, dar kartais ji pasilepina kokiu vaisiumi. Močiutė padėkoja ir linki jaunystės, dėl to kartais suabejoju, ar tebesu tokia pat jauna.
Trečiame aukšte girdžiu vyrų balsus. Palipus žemiau išvydau Juozą su Rimu rakinėjančius skydinę. Vyrai ginčijosi, burbčiojo, nusikeikė, o kai pastebėjo mane, atsisuko ir iššiepė bedantes burnas. Mane nupurtė lyg aš prie tos skydinės liesčiausi. Rimas dar bandė kažką pasakyti, užkalbinti, bet kaip ir visada, pradėjo mikčioti ir nesuprasi, jis nori me ar be. Aš tik nusišypsojau, palinkėjau gero darbo, o Juozas stuktelėjo Rimui į pašonę ir abu vėlei įkišo nosis į skydine. Kad juos kur elektra griebtų. Kartais nuo šių meistrelių visas daugiabutis kenčia elektros stygių.
Antrasis aukštas skendi dūmuose. Žinoma, Raselė su savo bernu prirūkė. Anksčiau, kai liftas dar veikdavo, neretai galėdavai juos užtikti jame besiglamžančius, dėl to atsirado žmonių, propaguojančių sveiką gyvenseną ir lipančių laiptais net į devintą aukštą.
Pirmasis aukštas kaip visuomet pilnas gražuolių. Stovi gal dešimtis vaikinukų, įsikandusių cigaretes ir spoksančių į mane lyg į eksponatą. Bet nė vienas nedrįsta prisiliesti pirštu. Prasiskinu kelią ir girdžiu iš paskos skriejančias replikas „Oho, koks užpakaliukas! “, „O pupyte, kada pasivėžinsime? “. Užtrenkiu laiptinės duris ir manau, kad šio ryto apžvalga jau baigta, bet kurgi! Pro pirmojo aukšto langą mane stebi Stasė. Atsidariusi langą, ji išsako paskutines naujienas ir nuskuba vyrui pusryčių gaminti, nes tasai taip rėkia, jog net aš išgirstu.
Ir kas dar galėtų pasakyti, kad daugiabutyje gyventi nesmagu? Eini kiek patinusi nuo nemigos, kurią sukelia kaimynų tranki muzika, pasirūpini valytojos mergiūkšte, padarai gerą darbą, nueidama į parduotuvę už senutę, sukeli laimės seniams, kurie gali pavarvinti seilę žiūrėdami ir mikčiodami, o dar galiausiai sužadini nepilnamečių svajones.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-05-01 17:39:55
Labai patiko. Paprastai, nesudėtingai ir aiškiai.
Vartotojas (-a): Rykštė
Sukurta: 2011-04-18 07:44:34
Puiki užuomazga kitam, jau išdirbtam, išplėstam ir su gilesne potekste tekstui :)
Vartotojas (-a): lietum
Sukurta: 2011-04-17 18:56:06
gal gal :) gal kada iš to padarysiu kažką daugiau, ne tik minčių etiudus :)
Vartotojas (-a): Laukinė Obelis
Sukurta: 2011-04-17 18:50:16
Taip, būtent tas bėgimas per aukštus ir varo skaitytoją pirmyn. Paprasti žmonės, jokių stebuklų, bet istorija kažkuo žavinga. Tai netgi ne apie kaimynus pasakojimas, o tikras safari...
Tik paskutinė pastraipa iškrenta iš visumos - tarytum staiga į viską būtų pažiūrėta iš visai kitos perspektyvos. Ir man atrodo, kad tai nesėkminga. Gal vietoj to galima buvo tėkšti kokį netikėtumą ir kažkaip ypatingai užbaigti tą nusileidimą?
Vartotojas (-a): Lapkritis
Sukurta: 2011-04-17 14:14:57
Tema - aktuali ir kartu šiek tiek rizikinga, nes kaimynus beveik visi turime ir istorijų apie tai daug prikurta. Tačiau skaityti iki galo mane papirko tas sugrupavimas aukštais, įdomu buvo sekti kas dar nutiks kitame aukšte. Puiki idėja. :)