It kelmas,
įklimpęs į pavargusią
žemę,
tu poterius liepsnai siunti.
Prie ąžuolinio
susenusio stalo
parklupęs, prie žvakės
verki.

Sakai:
Motuše,
atgulus nustojai
rankelėm šiurkščiom nuramint,
kai sunku.
Jau vyras, nebe
vaikas artojaus,
paguodos surast
negaliu.

Tik laikas
Ir mylinti žemė
Tau primena skaudžiai -
esi.

Vilkai kaukia...

Ant liūdinčio stalo,
prie žvakės liepsnos
nurimsti.