Nuo pat ryto Monika tvarkė kabinetą, stumdė ir perstatinėjo baldus, kol pagaliau įsirengė sau puikia ir patogią dirbtuvę. Gal ir ne tokią erdvią, kaip ten, namie, bet vis tiek neblogą. Patenkinta savo nuveiktu darbu, išsivirė kavos, susitepė sumuštinį, pavalgė ir sėdo tapyti. Pirmomis minutėmis susikaupti nesisekė. Nauja aplinka, naujos rankos. Net teptukas kitaip gludo prie pirštų. Apie gerą valandą jai teko treniruotis, miklinti rankas, galima sakyti, mokyti jas tapyti. Vienas dalykas – įprasti, kasdieniai darbai, kuriuos atlikdavo Vilijos rankos, kaip ir bet kurios kitos moters rankos, bet visai kas kita – tapyba. Tik dabar Monika pajuto, jog rankos yra ypatingas instrumentas,  kitoks, nei kiti žmogaus organai. Rankos turi nuosavą , tik joms vienoms prieinamą atmintį, specifinę, išskirtinę. Bet rašyti savąja, Monikos rašysena ji gali puikiausiai, vadinasi ir tapyti galės. Ūmai prisiminė, kaip pradžioje jai palyginti greit pavyko susipinti tą, „gyvatišką“ kasą. Tai, be jokios abejonės, padarė Vilijos rankos. Jose liko atmintis. Daug įvairiausios atminties.
Kažkada skaitė straipsnį apie žmogaus rankas, apie jose glūdinčią atmintį. Žmogus, po sunkios galvos traumos patyręs šoką prarado atmintį. Nebesugebėjo prisiminti, nei kas jis toks, nei kur yra, nei savo vardo, nei metų... Nieko. Pilna amnezija. Tuomet patyręs gydytojas psichiatras padėjo ant stalo lapą popieriaus, įdavė į to žmogaus rankas pieštuką ir liepė rašyti. Ligonis kurį laiką žiūrėjo į lapą, į pieštuką laikančią ranką, o po minutės ranka popieriuje išvedžiojo žodį „kava“. Dar po minutės ranka parašė: „tėvas“. Galiausiai – išraitė savo parašą. Štai taip. Ranka šį bei tą prisiminė. Rankos puikiausiai, neklystamai prisimena, kaip reikia užsisegti sagas, užsirišti batų raištelį. Retai kada rankos pamiršta tai, ką buvo per ilgus metus išmokusios.
Na, o šias dailias Vilijos rankas dar teks daug ko mokyti. Bet tai niekis. Laiko ji turi. Juo labiau, jog rankos, iš tiesų, yra labai geros mokinės...

Kai po savaitės atvažiavo Ramunė, Monika jau turėjo porą visai neblogų darbų.
Ramunė, nekeisdama savo įpročio, su puodeliu kavos pasuko į dirbtuvę. Monika širdyje šypsojosi, eidama jai iš paskos. Paveikslai stovėjo neuždengti ir Ramunė tik žvilgterėjusi į vieną ir kitą, sustingo tarpdury, lyg druskos stulpas. Monika jos neskubino, laukė. Ramunė staigiai atsigręžė į Moniką, nužvelgė ją visą nuo galvos iki kojų, lyg matytų pirmą kartą ir vertintų, kaip grožio konkurso dalyvę. Po to skubiai įėjo ir palietė vieną iš paveikslų. Jis buvo vos spėjęs išdžiūti.
- Tai iš tiesų tu nutapei?! – galop atgavusi žadą, paklausė.
- Taip, aš. Kas gi kitas?
- Bet tai... Bet tai neįmanoma! Taip tapo tik Monika. Tik ji viena. Pažįstų daugybę dailininkų, žinau kiekvieno jų darbo manierą, potėpius, temas. Ir šie paveikslai... Tai Monikos tapybos maniera, jos potėpiai, jos brūkštelėjimai.
- Gali būti. Vadinasi aš buvau gera mokinė. Viską, ko Monika manęs išmokė, sudėjau į šiuos paveikslus.
- Bet tokių dalykų išmokyti neįmanoma! Tai vadinama talentu.
- O gal ir aš turiu talentą? Tik iki šiol jis nepasireiškė?
- Taip, iš tiesų... Gal ir turi... tiesiog nieko panašaus gyvenime dar neteko patirti. Lyg tai būtų taip paprasta – dailininkas tave pamoko, o tu atsisėdi ir pradedi tapyti!
- Na, tai ar patiko mano paveikslai? Ar imsiesi jais prekiauti? – drąsiai kibo į reikalą Monika.
- Patiko, iš tiesų. – Ramunė apsilaižė išdžiuvusias lūpas, nugėrė gurkšnelį kavos, užsirūkė ir šiek tiek atsigavo. – Tokiems paveikslams turiu nuolatinių pirkėjų iš užsienio. Taip kad dirbk. Tokius, kaip šie, parduosiu visus iki vieno.
Ramunė nebesišaipė ir nebesijuokė. Ji atidžiai ir su nuostaba žiūrėjo į dailininkę, šiek tiek jaudinosi, rūkė ir stengėsi kalbėti apie nereikšmingus dalykus. Bet iš viso jos elgesio galėjai spėti, jog  drąsioji ir ištvermingoji Ramunė yra be galo sutrikusi. Jos veide atsispindėjo tūkstančiai kankinančių minčių su klausimais, į kuriuos ji niekuomet neras atsakymų.

Justė sėkmingai išlaikė stojamuosius į Universitetą ir jiedvi su Vilija nusprendė tą nuostabų įvykį atšvęsti savaip. Jos apvažiavo daugybę parduotuvių, išsimatavo begalę drabužių bei batų, ir prikrovusios pilną mašiną pirkinių, sustojo prie nedidelės kavinukės atsipūsti. Suraičiusios po neįtikėtinai skanią vištos krūtinėlę su voveraičių padažu, jos dar užsisakė ledų ir kavos.
- Bijau, jog tie ledai man jau nebetilps, - atsiremdama į kėdės atlošą pratarė Justė, - gal nebevertėjo ir užsakyti?
- Niekis, mes juk neskubam. Pirmiausia išgersim kavą, o po to ir ledams vietos atsiras... – Monika džiugiai šypsojosi, žvelgė į savo jau tokią suaugusią dukrą ir jautėsi beveik laiminga.
- Netveriu noru kuo greičiau peržiūrėti naujus drabužius, - čiauškėjo Justė.
- Ir aš netveriu. Tuomet atsiskaitykim ir važiuokim.
Išsukus iš miesto į užmiesčio kelią, Justė apžvelgė salono vidų, palietė  durelių rankeną ir pratarė:
- Ir aš norėčiau turėti automobilį. Taip gera važiuoti kur nori, jaustis laisvam. O ir laiko kiek sutaupai!
- Tai nėra neįgyvendinama svajonė. Reikia baigti vairavimo kursus, gauti Vairuotojo pažymėjimą, ir mama tau tikrai jį nupirks.
- Tu manai, kad nupirks?
- Esu tikra, jog nupirks.
- Valio! Taip ir padarysiu. Žilvinas taipogi nori tuos kursus lankyti. Lankysim drauge. Tik jo tėvai dar negreit išgalės nupirkti jam automobilį. Jie vos sukrapšto už jo mokslą. O jei aš turėsiu, galėsim važinėtis dviese. – Justė svajingai pakėlė akis į automobilio lubas, krestelėjo plaukus ir Monikai tapo aišku. Jos vienturtė įsimylėjusi. – Rytoj pat parašysiu mamai ir paprašysiu. Paskutiniame laiške ji rašė, jog sekasi jai labai gerai, uždirba neblogus pinigus. Žinau, mama niekur neprapuls, ji toookia talentinga! Jos paveikslai sužavės bet kurios šalies žmones.
Monikai buvo graudžiai malonu klausytis pasididžiavimo kupinų žodžių iš savo mergaitės lūpų. Dukters nuomonė jai buvo kone svarbiausia iš visų. Justės meilė ir pagarba jai atsvėrė visus praradimus.
Grįžusios į namus, į Justės namus, jos sunešė pirkinius į vidų, ir netrukus įvairiaspalviai drabužiai nuklojo visas kėdes, fotelius ir sofą. Justė džiūgavo, matavosi, derino sijonėlį prie palaidinės, suknelę prie batelių, rankinę prie kepuraitės... Čia buvo ir apsiaustas, striukė, naktiniai baltiniai, daugybė apatinių drabužėlių, higienos prekių ir netgi parfumerijos bei kosmetikos.
Įnikusios į tokį malonų užsiėmimą jos net neišgirdo, kaip parvažiavo Vygaudas.
Įėjęs apžvelgė visą margumyną ir niūriai paklausė:
- Ką čia veikiat?
- Švenčiam Justės įstojimą į mediciną. – Monika trumpu žvilgsniu dėbtelėjo į sunykusį, nuleistais pečiais Vygaudą, kuris stovėjo kambario vidury, susikišęs rankas į kišenes ir  panėšėjo į apipešiotą žvirblį iš tos dainelės apie žvirblelį nabagėlį.
- O tau nėra kas čia veikti. – Jo akys buvo paraudę ir piktos. – Tai mano duktė šaunuolė. Buvau tikras, jog įstos. O kai baigs, bus dar geresnė gydytoja, nei tavo Andrius.
Monika sukruto eiti.
- Dar neikite, pabūkite, - Justė nenorėjo, jog Monika išeitų, - Dėde Vygaudai, ko jūs toks piktas? Geriau eikite vakarieniauti. Šaldytuve yra gabalas kepto viščiuko, įdėkit į mikrobangę... Vilija, na, pabūkite,  juk dar nespėjom apžiūrėti visų pirkinių.
- Man jau iš tiesų metas. Andrius, tikriausiai, jau grįžo iš ligoninės. O likusius pirkinius apžiūrėsi ir be manęs.
Beeinant pro duris, Vygaudas su gilia pagieža pratarė:
- Tai kada gi ir aš gausiu nuo Monikos laišką?
- Nežinau kada, bet, turbūt, gausi. Lukterėk.

Namie jau rado Andrių, besišildantį sau vakarienę.
- Oi, atleisk, kad aš taip vėlai. Su Juste šventėm jos įstojimą į Universitetą. Prisipirkom drabužių ir kitko. Na,  supranti...
- Nieko tokio, Vilija, aš ir pats puikiausiai susitvarkau virtuvėje ir alkanas niekuomet nelikau. Per tiek metų pripratau pats savimi pasirūpinti. Juk tu manęs niekuomet nelepinai. Tik dabar.
- Kas buvo – pražuvo! Dabar aš noriu tave lepinti! Man tai malonu. Supranti?
- Na, kad jau malonu... Tai kitas reikalas.
Po vakarienės, pabučiavusi Andrių į kaktą ir pasakiusi, jog nori padirbėti, užsidarė kabinete ir ėmėsi rašyti laišką Vygaudui.
Parašiusi, perskaitė, susiraukė ir suglamžiusi lapą, išmetė į šiukšliadėžę. Žodžiai buvo ne tie. Paėmė kitą lapą, bet ir vėl nesisekė sudėlioti žodžių taip, kaip norėjosi. Ir vėl, suglamžiusi, išmetė. Kurį laiką mąstė, dėliojo mintis, prisiminimus...
„Vygaudai,
Ar daug džiaugsmo tau suteikė laisvė, kuria dabar gali mėgautis, atsikratęs manimi? Ar vis dar tiki, jog šis tavo poelgis buvo vienintelė priemonė pasiekti tai, ko taip troškai?
Tiesa anksčiau ar vėliau vis tiek išaiškės ir kas bus tuomet?
Nebepykstu ant tavęs ir nebetrokštu keršto. Gyvenk, kol gali, kol ano vakaro košmaras dar tavęs nesunaikino.
Monika“
Parašiusi, lapą sulankstė ir padėjo ant knygų lentynos krašto. Po to prisėdo prie nebaigto paveikslo. Padirbėjusi valandą, pasijuto pavargusi, paveikslą uždengė lengva staltiese ir pastatė kampe.
Kai nusipraususi atėjo į lovą, Andrius jau gulėjo.
- Iš tavo studijos sklinda dažų kvapas. Tapai? – Andrius šypsojosi žvelgdamas savo giliomis pilkomis akimis. – Ar aš jau galiu užeiti, pažiūrėti, kaip tau sekasi?
- Gali. Bet gal ne šią valandėlę?
Tokių stebuklingų žodžių paakintas, Andrius, lyg cunamis, puolė Moniką. Jis bučiavo ją visą, godžiai ir aistringai. Monika norėjo, jog šiandien jis nekamuotų jos pernelyg ilgai, nes jautėsi pavargusi. Tad apkabino jį abiem rankom ir švelniai, bet įsakmiai užsivertė ant savęs. Ji apkabino jo liemenį kojomis, kilstelėjo sėdmenis kartą, kitą ir Andrius neišlaikė. Tyliai sudejavęs, baigė.
- Tu specialiai taip padarei? – su apsimestiniu priekaištu sušnibždėjo.
- Taip. Pasistengiau.
- Išdavikė...
- Taip reikėjo...
- Tau?
- Man.
- Tada atleidžiu... – Jis pabučiavo ją į petį ir išsitiesė ant nugaros.

Nors paskendęs dulkėse, smoge ir karštyje miestas atrodė vis dar vasariškas, bet rytais jau galėjai justi atslenkančio rudens alsavimą. Žalia veja, besidriekianti tarp namo ir gatvės, po vėjuotų naktų ėmė dengtis pageltusiais lapais, o kiemsargiai ankstų rytą vis įnirtingiau brūžino šaligatvius savo šluotomis, sėmė lapus ir kimšto juos į maišus. Vasara ėjo į pabaigą.
Šiandien grįžęs iš darbo kiek anksčiau, nei visuomet, Andrius Vilijos namie nerado. Ant virtuvės stalo buvo paliktas raštelis:
„Mielasis,
Bijau, jog galiu užtrukti su reikalais.  Nepyk. Jautienos troškinys šaldytuve. Pasišildyk mikrobangėje su visu puoduku.
Atėjo įvairios sąskaitos. Būk geras, užpildyk ir pasirašyk.
Myliu labai. Bučiuoju.
Vilija“
Jis paėmė raštelį, pavartė rankoje, perskaitė dar ir dar kartą ir sutrikęs atidarė šaldytuvą. Ištraukė keraminį puodą, įdėjo į mikrobangę, įjungė. Vėl paėmė raštelį ir ilgai tyrinėjo. Raštas buvo ne Vilijos. Šį raštą jis jau buvo matęs kažkur kitur, bet kada ir kur, nebeatsimintų nė už ką.  Pasvirusios, dailios, įmantriai išraitytos, su dvigubomis uodegėlėmis raidės negalėjo priklausyti Vilijai. Jos raštą jis pažinojo, kaip niekieno kito. Vilija rašo didelėmis, ramiomis, vaikiškai išvedžiotomis raidėmis. Ji nieku gyvu, net susiderėjusi, neišvinguriuotų tokio meno.
Mikrobangė seniai išsijungė, bet jis vis sėdėjo už stalo, negalėdamas atsistebėti rašteliu. Kas tai?  Ar iš tiesų rašė Vilija? Gal pasistengė ir nukopijavo kažkokį raštą?.. Gal tai jos naujas kaprizas – rašyti štai tokiu, neįprastu raštu?
Pavalgęs ir išgėręs puodelį kavos, nuėjo į svetainę ir įsijungė televizorių. Valandėlę pasėdėjęs, pakilo ir atsinešė nelemtąjį raštelį. Ne, tai tikrai ne Vilijos raštas. Bet kas tuomet krečia su juo tokius pokštus? Ir kokiu tikslu?
Mintys veržėsi viena per kitą. Paskutiniais mėnesiais Vilija išties labai pasikeitė. Labai... Bet juk ne tiek, kad imtų rašyti visiškai kita rašysena. Nei iš šio, nei iš to ėmė tapyti. Tai jai visai nebūdinga. Ji visuomet buvo labiau veikli, nei meniška. Kas jai užėjo? Naujas kaprizas? Bet labai jau keistas ir jai nebūdingas.