Mano pievos alsuoja gyvybe -
žvelgiant akys dega aistra.
Žodis „laisvė“ įkūnija mano esybę,
Ramybei, rutinai - čia nevieta.

Mano paukščiai pakyla į dangų -
Nevaržo jų žemės trauka.
Na, o aš skrist negalėsiu -
Nepadės nė karščiausia malda.

Mano upės lekia į priekį -
Nepažįsta jos sienų nė kliūčių.
Betoninių sienų neišgriaus mano siekiai -
Net jei geležinė valia.

Mano vilkai - jų degantys kūnai
Dvelkia greičio karščiu.
O mano laisvė - kokia ji ribota!
Kaip gaila - esu tik žmogus.