Tyli lūpos – švelniai kalba širdis,
Rankos bijo, o tu nusišypsai.
Aš drebu – nejauti, nejauti,
Savo sapną pavertęs realybe.

Akys kalba – tu jų nesuprasi,
Mano žvilgsnis – aplinkui tamsa.
Jei norėčiau, manęs nesurastum,
Bet slepiuos po ryškiausia žvaigžde.

Pirštai slenka raustančiu skruostu,
Naktyje nematai – aš drovi.
Mano sapnas manęs nepaguostų:
Ir realybė kartais būna graži.