Aš, tiesa sakant, nesuprantu, kodėl tas šlykštynė dabar taip įdėmiai apžiūrinėja stalą. Stalui juk viskas gerai. Jis stovi kaip ir visada. O štai aš koją pasitempiau vakar, man sunku eiti, aš šlubčioju, man skauda, man neramu, nes galiu pasitempti ir kitą, man negera, manimi nesirūpina, aš tarytum fosilija, o jis kas? Omnipotencija. Tokia didelė neteisybė pernelyg atsiliepia mano silpnai širdžiai. Širdis plaka kaip plakusi, bet sykiu rodosi, kad plaka šiek tiek lėčiau. O gal ir greičiau...
Jis vis dar apžiūrinėja stalą. Varsto jį akimis tūptelėjęs. Staiga atsitiesia.

- Tavo stalui viskas gerai. Kaip ir sakiau. Stalas dar tarnaus ilgai. Kaip ir sakiau, stovi vis taip pat.
- Tai ne tu taip sakei, ne tu, o aš!
- Hm. Dėl šito galima ginčytis. Juk stalą būtent aš apžiūrinėjau.
- Na ir ką?
- Vadinasi, galutinio sprendimo teisė mano jurisdikcijoje.
- Tavo jurisdikcijoje kvailumas ir impotencija.
- Hm. Tavo faktai niekuo nepagrįsti.
- Bet pripažįsti, jog tai faktai?
- Hm. Na, gal faktas, tačiau ne daugiau. Impotencija nesiskundžiu.
- Ar stalas tau neprimena koto?
- Kieno koto?
- Na, pavyzdžiui, tavo varpos ar neprimena?
- Tu atgrasi.
- O tu ar ne?
- Neturiu laiko su tavimi kalbėtis.

Jis vėlei pasilenkia prie stalo. Tūptelėja ir nuleidęs galvą įsistebeilija į vieną iš keturiu kojų.

- Tavo teisybė. Turiu prisipažinti, šio stalio koja tikrai panaši į kotą.
- Tai ir sakiau tau!
- Bet ne mano. Verčiau tavo tėvo. Vis dėlto suklydai.
- Bjaurybė!

Jauno vyriškio figūra pakyla ir pompastiškai stovi lyg įkalta į žemę.

- Žinai, mes seniai gėrėm vyną.
- Su tavim negersiu, stuobry!
- Aš tik konstatavau faktą. Nereikia širsti. Susitvardymas – vertybė.
- Kaip ir impotencija?
- Tavo stalas nuodugniai apžiūrėtas. Turiu pasakyti, kad tokių stalų šiandieną retai pamatysi. Aukščiausios rūšies. Gaila tik, kad neišmanai, ką su juo veikti.
- O kam paprastai stalai skirti?
- Neišmanai, ką su juo daryti. Tu dar tokia pat maža, lyg nebręstum...
- Turiu ir be šito stalų.
- Gali nesakyti, tikriausiai išklibusiomis kojomis. Na, ar ne taip, mažyte?
- Visai ne. Tu klysti! Tie stalai nenusileidžia šitam.
- Faktai lieka faktais.
- Man skauda koją. Nebandei mintyse atspėti, kodėl šlubčioju?
- Nes esi kekšė ir turi patį geriausią stalą pasaulyje.
- Impotentas!

Stalas ūmai vėl patraukia jo akį.

- Aš išsinešiu jį su savimi.
- Turėkis, jei nori! Kakale!
- O, koks jis gražus...

Ir vyriškis pakėlė stalą, prieš tai nusukęs visas kojas. Stabtelėjo prie veidrodžio pasišukuoti, po to atvėrė duris, žengė ir kaipmat pranyko laiptų bumeranguose.