kai nieko aplinkui nėra
tik aidai praeities duženų,
skaičiuoju danguj žvaigždutes,
kaip vaikas,
Tave patyliukais šaukiu...
pabodęs dangus,
net ir tas
nebeaprėpia rodos minčių.
galbūt kada nors kas supras,
kad ir aš skaičiavau
tuo metu...
debesis štai sustojęs maldaus
vėjo malonių brangių.
apsisiautus vienatve žmogaus
užmiegu
po žvaigždėtu dangum...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): domino
Sukurta: 2011-04-15 08:05:11
Kas nors turi būti,gamta nemėgsta tuštumos.Patiko!