Baltijos kelias – 1989 metų rugpjūčio 23 dieną Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio ir Latvijos bei Estijos liaudies frontų surengta akcija Ribentropo-Molotovo paktui, panaikinusio šių šalių nepriklausomybę, pasmerkti, kurios metu per tris Baltijos šalis – Lietuvą, Latviją ir Estiją – nuo Vilniaus iki Talino nusitiesė gyva žmonių grandinė, susikibusi už rankų, taip parodydama savo vieningumą, dvasią, ryžtą ir norą tapti laisvais.
1989-ieji yra nepaprastai svarbūs metai Baltijos šalims ir, ko gero, visai SSRS, pradėjusiai griūti. Nors ir keliais metais prieš tai, 1987-aisiais, žmonių minios kartu jau pradėjo rinktis į mitingus, kalbėti tai, ką galvoja, o ne tai, ką liepia, išreikšti nepasitenkinimą komunizmu ir visa Sovietų Sąjunga bei dainuoti patriotines dainas, giesmes ir viešai parodyti siekiantys visų svarbiausio tikslo – laisvės.
Laisvė yra teisė daryti viską, kas nepažeidžia kito laisvės. Ar okupuotų šalių laisvė buvo nepažeista? Ne! Jų laisvė buvo tiesiog sudaužyta į šipulius, kuriuos patys žmonės galėjo pradėti rinkti tik po penkiasdešimties metų. Visi žmonių trėmimai, žudymai, kankinimai, nesiskaitymas su žmonėmis buvo ne kas kita, kaip vergovė. „Baltijos kelio“ akcija Sovietų Sąjungai parodė ir visam pasauliui atvėrė akis, kad žmonės pavargo būti vergais, pavargo tarnauti tiems, kuriems jie visiškai nerūpi. Ir galiausiai parodė, kad Lietuva neįstojo, neįžengė, neprisijungė ir neatėjo į Sovietų Sąjungą, o buvo okupuota prieš žmonių valią, nepaisant jų nuomonės; Baltijos šalys nenorėjo gauti, jos norėjo atgauti nepriklausomybę!
Tą dieną, kai suėjo penkiasdešimtosios Ribentropo-Molotovo pakto pasirašymo metinės, Baltijos šalių gyventojai ne tik kažką parodė ar įrodė, bet tiesiog padarė stebuklą. Iki tol niekas nebuvo matęs nieko panašaus. Žmonių, vieningai susikibusių už rankų ir pasiryžusių padaryti viską dėl savo tėvynės, eilė nusidriekė apie šešis šimtus kilometrų per tris šalis. Žmonės buvo tokiame pakylėjime, kokiame vargu ar kada nors dar bus. Tai ir yra didžiausias žygdarbis ir stebuklas. Ne tai, kas įvyko po to, ne tai, kaip tai įtakojo vėlesnį gyvenimą visiems žmonėms, bet tas pasiryžimas, dvasia, vienybė, noras kažką padaryti vardan savo šalies – tai yra visko, ką gali žmonės visi kartu padaryti, viršūnė.
Visą tai, kas neabejotinai yra tarp reikšmingiausių įvykių Lietuvai, kartu sukūrė žmonės. Ne daiktai, ne pinigai, ne talentas ar gabumai, ne jėga, ne kažkokia technika, o paprasčiausi žmonės: suaugę, vaikai, seneliai, miestiečiai, kaimiečiai – visi. Šį stebuklą sukūrė žmogiškumas. Galbūt ne visi norėję turėjo galimybių prisijungti prie „Baltijos kelio“, tačiau jau vien tų, kurie ten buvo, pakako, kad būtų padaryta tai, kas šiandien ir visą laiką verčia ir vers nusišypsoti ir išspausti džiaugsmo ašarą kiekvieną, kuris myli savo tėvynę. Ir net nusivylimo ašarą dėl to, kad žmonės taip palaikė vienas kitą, darė viską savo noru iš širdies ir niekieno nevaromi, ko, turbūt, šiandieninės kartos gyventojai nedarytų.
Ši diena išliko visų, dalyvavusių „Baltijos kelio“ akcijoje, širdyse kaip viena gražiausių ir prasmingiausių dienų jų gyvenime. Kiekvienas, buvęs ten, yra vertas aukso medalio ne už tai, ką padarė, o už tai, dėl ko visa tai darė. Niekas neverto to daryti. Žmonės stovėjo susikibę už rankų savo noru, dėl savęs, dėl draugų, dėl šeimos, bet ne dėl to, kad būtų kažkas prašęs, o dėl to, kad patys to norėjo.
Yra labai gražūs žodžiai Kipro Mašanausko dainoje: „Už rankų susiėmę, apjuoskim Lietuvėlę“ ir Bernardo Brazdžionio eilėraštyje: „Ateities nevertas, kas dabarties nedrįso tautai nešt“ ir tie žodžiai atitinka visa tai, kas buvo ir yra. Visi, tuomet už rankų susiėmę ir apjuosę Lietuvėlę, atnešė tautai dabartį, todėl jie nusipelnė ir yra verti daug geresnės dabarties ir ateities negu gavo ir turi.
Nors aš pats gimiau praėjus penkeriems metams po „Baltijos kelio“ ir jau nepriklausomoje Lietuvoje, tačiau kaskart verkiu, kuomet žiūriu šių įvykių įrašus, fone grojant dainai „Bunda jau Baltija“, kurią atlieka lietuvis Žilvinas Bubelis, latvis Viktors Zemgals ir estas Tarmo Pihrlap. Apmaudu, kad šiai augančiai kartai, bent jau didžiajai daliai jos, visa tai nereiškia visiškai nieko. Ir net vyresniesiems, kuriems dabar apie dvidešimt metų, tai yra niekas.
Kiekvienas šiandieninės Lietuvos gyventojas, turi būti dėkingas jiems visiems už tai, nepriklausomai myli savo šalį ar nemyli. Deja, bent jau iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, kad nemylinčių yra daugiau. Bet ir jie turi būti dėkingi, nes be viso to, ką padarė tie žmonės, šiandieną neaišku, kaip viskas būtų. Vargu ar galėtume laisvai vadintis lietuviais. Vargu ar galėtume mokytis lietuvių kalbos, kuri yra vienas didžiausių mūsų turtų. Vargu ar iš viso galėtume mokytis to, ką privalo žinoti kiekvienas. Net negalėtume keikti savo valdžios, ką dabar beveik visi mėgsta daryti. Nes paprasčiausiai jos neturėtume, o Sovietų Sąjungoje kada nors veikiausiai vėl būtų grįžusi Stalino santvarka. Ir tai būtų ir šiandien, jeigu ne visas darbas, atliktas anuomet. Mes šiandien nebūtume tokie, kokie esame. Kaip sakoma, įvertiname tik praradę. Ir tai, kas buvo taip sunkiai iškovota ir padaryta, daugumai tampa tiesiog nereikšminga.
Prieš trisdešimt ir daugiau metų žmonės galėjo tik pasvajoti apie tai, ką turi šiandien. Išgyventi trėmimai, planinė ekonomikos sistema, visuotinis deficitas, visuotinis alkoholizmas ir vagiliavimas. Ir tuomet žmonės nebuvo tokie nelaimingi, kokiais dedasi šiandien. Visi padėjo vieni kitiems, suprato, paguodė ir viską ištvėrė. Jie nesiskundė! Bet gyveno daug prasčiau nei dabar. Net vaikai ir paaugliai dejuoja, kad krizė ir pritaria visiems dėl to, jog bloga valdžia. Nors patys naudojasi naujausiais telefonais, kompiuteriais, turi kabelinę televiziją ir valgo visokius skanumynus kone kasdien. Tie, kurie neturi ko valgyti, kažkodėl taip nesiskundžia dėl krizės. Kas daugiau skundžiasi, ar tie, kurie turi namus su auksiniais lietvamzdžiais, ar tie, kurie per šv. Kalėdas džiaugiasi, jog gali eiti miegoti ir jų pilvas negurgia, kaip kad kitomis dienomis?
Visi turi suprasti, jog ši akcija nebuvo vienos dienos gražus įvykis. Tai įvykis, įtakojęs, galbūt, visą likusį Lietuvos ir kitų Baltijos šalių gyvavimą. Šios akcijos dėka, Sovietų Sąjungos imperija pradėjo griūti. Kas vyksta toliau, gerai ar blogai, čia jau kita tema, bet visam tam pradžią davė „BALTIJOS KELIAS“, be kurio sunkai įsivaizduoju, kaip atrodytų Lietuva.


                                                     Vytautas Vyšniauskas
                                                            2011-04-13