Ir vėl regėjimai daiktai kvapai iš Pirmųjų
Lūpų ir Akių nuvalytas giedravalkis.
Kraujavo aštriai ir atlaidžiai gegučių laikrodžiai,
ku kū ku kū, kur Tu pasislėpei, pasidalijusi išdavikiška dvasele?
Ku kū ku kū tik dvasnelė... pamėkliški burtai!
Ar tai aš –vėl ragauju savo pyragaitį kaip tame prarasties romane?!
Kokie monai, kaukai, kaukučiai krebždena
at-minties sąmanas krentu į purią naktį kaip į vandenis
Apiplikei už-mirties  ir at- mirties garavimu, mano gimties vaike.
Tą sykį jau buvau tarp niekur-niekur ir – nieko ypatingo pasakysiu
Danguj kaip ir ant žemės, bet tai tik apsvaiginto sapno nuolydis.
Aš pabudau ir degė dviem chimerom Tavo akys, vaike.
Tu įkaitini padagtes, aukurus, nelieka to tiksėjimo visagalystės,
tik geliančios kojos akimirkos srauniam naktų šaltiny
sakai, nebijok, tai tik Tu ta pamėklė iš sapno,
bet aš vis tiek drebu iš nu - mirties šalčio nuo-jautos.
Maniau, kad liausis pažliugusios nuo spalio baimės,
bet: kas yra  deginamoji, mano juokingas liaunas vaike?
Tai Tik Vienatvė, kažkieno sušūkauta laukta motutė
man sakai – žiūrėk – kaip renka skurdų kamaldulių ryšulėlį
– ir lūpom sučiauptom keliauja į vienatviškas dausas.
Smilksta įžadas mes niekada nebūsim kaip tada
mes niekada nebūsime vieni. Bijau naktibaldų ir laumių,
kur vagia vaikelius rugių puspūres dega dusina...
Kokie regėjimai, Tu nebijok, jau pavogiau Tave, mamyte, sutaisysiu,
Tu nebijok, pribaigsiu tas sustirusias pamėkles.
Netikėk, kai pelkės žybsi įtaigiai nemirtingumo ištarą
aš netikiu, aš priešinuos bet taip graudžiai senka mano valandos, taip...
Tau nereikia prarasti atrastis įrašyta kūne –
po pažinimo medžiu palaidokim mūsų place(b)(nt)ą.
Tik nebijok.
Jau nebijok.
Tu  nebijok.
Baltomis pakalnutėmis liūliuoji mane
šią kruvinų valpurgijų naktį tabula rasa šventę laimina
tarp akimirkų paklodžių ištartas užkalbėjimas
išsipildė, mano švento liūdesio vaike,
Tu apvėrei mano sielą už-maršties bokštais
Tu nuplovei mano pa-miršties malones
Tu išgryninai mano iki-mirtinį laiką
Tu pasišaipei iš juokingų menkučių mano dibukų.
Koks grynas šią vienintelę akimirką bazilisko žvilgsnis.
Skauda. Dolet ergo sum.