Ar esat kumet matė katė?...Raita?...Ont vėlkšonė?...
   Aš mačiau. Dėrbau vadėnamūsė karvidžiu kompleksūsė. Vėinuo ėr ontruo posie melžamų karvių korpusaa, vo vėdorie – gimdykla – karvių veršiavėmuosė patalpa. Tėn tingee gruomolioudava karvės, vo šalėp muotinu gardeliūsė goliedava nuajagyme veršele. Patalpa gana tyki, rami. Vo tonke kors nuors kertelie, veiziek ėr katelė kuoki kėnelie sosėrongiosi gol sau šėlta.
   Krapštėniejaus aš tuo gimdykluo apie veršelius, tik so sykiu gėrdu, kažkuokėi napaaiškėnamė baisė garsaa sklind. Pakelu akis ėr išsėžiuojau...Taku namatytu greičiu spaud pėimėnėis šou...na šep sau kuoks šonytis, alė vėlkšonis, už komisas Reksi na kon mažesnis. Spaud tas šou kaukdamas nasvietėšku kaukėmu, vo anam ont nogaras...Vėsun baise numylietuoji Piciurka. Ūsa pasėšiaušė, kopra kap kuobinys, oudėga pasėpūtosi kap uora balions, vo jau tas šnypštėms, atruoda pėnkė garveže šnypšt, vo iš akiū ta jau ruoduos tujau kėbėrkštis pasėpėls... Tuoki jauki katelė, eino pasėciekavytė, kuo če dabar ana tep pasiota. Vo tada sava kėnelie tris mažutelius katūčius batorėnti. Muotina dėdvyrė, nieks naprivala anuos terėtuorėjės pažeistė, kad ėr pats kėpšas būtom, vo če tik šou...
   Daug metu jau nuo tuo praejė, bet ėr pu še dėina mon tas vaizdelis aiške priš akis tabstuov.