Pasaulis nesutelpa saujoj,
vėjo gūsiai Dekarto sapnuos
svorio centrą iš vietos išrauna,
apskritimą uždengia kvadratais,
visi išsitiesia  kaip stygos,
susilenkęs už eglių slepiuos.

Man buvai metafizinis dvelksmas,
pasklidęs tarp mūrų žiedais,
gležnos gėlės suplėšo asfaltą,
blanksta saulėj graffiti dažai,
senas kiemas apjuostas arkadom,
kur mane kažkada bučiavai.

Skleidžias lapai šviesos paragavę,
dienos sugula plyta po plytos,
vyzdžiuos paslėptas tūno švelnumas,
tiktai žuvys neturi jausmų,
pasiilgę namų paukščiai grįžta,
sukas amžinas laikas ratu.