Tavo akimis
įrėminau drėgną
pavasario dangų.

Naktis turi savitą kvapą –
įtraukęs junti laukinę miško širdį,
girdi paukščių balsų nuotrupas,
atrodo, visu kūnu lieti
pradėjusias augti samanas,
rasą, kuri susigeria į pirštų
kempinėles.

Kiekvieną naktį užveriu akis
tykodama tamsos – kokios
spalvos dabar peteliškės,
nuklojančios giedrą mudviejų dangų
plačiais it migla nusėtos vėduoklės
sparnais,

juk tik jos –
tos šilko trapumo būtybės –
tiek neša ant savo pečių,
šitiek daug pakelia,
slepia sparnais vakarykštį
pavasario dangų,
ištapydamos jame mūsų akis.