Visai nepaisiau to pavasarinio lietaus. Tegul sau... Nemėgstu skėčių, nors jie kartais lengvi, plastiški ir spalvingi kaip gėlių žiedlapiai,  papuošia niūrią minią. Nebijau, kad sušlaps plaukai ir iširs šukuosena, nes jos niekada nedarau. Mano plaukai,  trumpi, stori, tankūs, su sidabro gijomis patys elgiasi kaip nori. Įsukau į Didžiąją gatvę. Vaizdas toks kaip visada:  nors ir lyja, bet kažkoks vyrukas virkdo šlapią akordeoną. Turistų, spragsinčių fotoaparatais, būreliai... kažkoks keistas senukas, visų klausinėjantis, kaip greičiau nueiti prie Aušros Vartų. Iš vienos arkos purpteli keletas linksmų studenčių. Iš vyninės pusrūsio girdisi  skamba švelni, nepažįstama melodija. Bobulytė, prisiglaudusi prie sienos, prekiauja riešinėmis ( sako, jos dabar madoj), pirštinėmis, prijuostėmis. Ant sienos, po politeleno plėvele, kabo keletas paveikslų. Vienas patraukė dėmesį: ryškiai mėlyname fone (turbūt – dangus) didelės baltos ramunės. Gal jei ne tas lietus, net nebūčiau pastebėjusi to paveikslėlio, tačiau jis dabar atrodė toks kupinas dangaus mėlynės, nušviečiantis šią keistą, pilką dieną. Man atrodė, kad tuoj sutiksiu žmones, kuriuos dažnai matydavau čia 1975-aisiais: keistuolį su berete, neūžaugą elgetą... Mintys ir vaizdiniai plaukė kaip lietaus debesys danguje... Atėjau čia tam, kad prie blyninės susitikčiau su dviem studentiškų laikų draugėmis. Kaip bebūtų keista, tačiau tebeegzistavo ta pati blyninė iš nepamirštamų 1975-ųjų.
Manęs laukė tik Elena. Pažinau ją iš karto, nors nemačiau kokius penkerius, jei ne daugiau, metus. Kristinos, deja, nebuvo.
... Apėmusios kavos puodelius, šildėmės sugrubusias rankas. Žodžiai, vienas po kito, liejosi į sąmonę ir tirpo joje, kaip šokoladas ant blyno. Visuomet svajojau paragauti tokio skanumyno. Gal kada pati išsikepsiu namuose, tačiau šis blynas su šokoladu tik šiai blyninei, tik šiai akimirkai...
– Visien kada nors išaiškės, kas išdavė Kristinos tėvą, mūsų mylimiausią dėstytoją saugumui, –  rutuliojo savo mintį Elena. – Juk, kai jį ėmė purtyti saugumas už tas kelias nušiurusias „Bažnyčios kronikas“, kurias kažkada ir mes abi skaitėme, kai Kristę iš universiteto išmetė, tai visas jų šeimos gyvenimas nuėjo šuniui ant uodegos. Tarsi kokia lemtinga būrėja būtu sudraskiusi jį kaip ramunės žiedlapius. Tai padarė ranka to, kuris pasirašė parodymus. Negaliu, kaip nekenčiu tokių išdavikų. – Elena nusibraukė ašarą.
Liūdna buvo ir man, net blynas atrodė sprangus, šokoladas atvėsęs, nei šios nei toks. Voliojau kąsnį burnoje ir mąsčiau. Nepamiršom Kristės ir tada, kai ją pašalino. Nenorėjome, kad ji iš nevilties išbarstytų savo gyvenimą. Tačiau ką mes galėjome padaryti? Gavome paskyrimus, dirbome, ištekėjome, vaikus gimdėme, ir tik dabar, juos jau užauginusios,  vėl suradusios viena kitą, nusprendėme susitikti. Apie Kristiną tik iš Elenos gaudavau šykščių žinių: kad ji ir vyrus, ir darbovietes keičianti kaip kojines, vis kažkas blogai, vis kažkas ne taip.
–  Kristė gydėsi nuo alkoholizmo. Iš jos paskutinę žinią gavau, kai ji, kaip piligrimė nusprendė pėsčiom kulniuoti į Santjago de Kompostelą. Daugiau– nieko: nei jokios žinutės, nei atviruko....
Žvelgiau į paskutinius šokolado gabalėlių, tirpstančių ant blyno likučių, piešinį ir prisiminiau tuos 1975-uosius.
– Jūs gausite nuostabų paskyrimą, jei papasakosite mums nuoširdžiai viską apie dėstytoją N...– akiniuotis po Dzeržinskio portretu  stengėsi atrodyti draugiškas....
... Kai atsisveikinau su Elena, jau seniai nebelijo, ir danguje, virš Vilniaus bokštų ir bokštelių, netgi užuominų į dangoraižius nedrąsiai žvilgčiojo pro debesų plyšius pirmosios žvaigždės. Ėjau troleibusų stotelės link ir mąsčiau apie mūsų visų gyvenimus, apie Kristiną, kuri savo kelyje dabar gal irgi mato tas pačias žvaigždes. Man vis dėlto buvo gera. Pernakvosiu pas dukrą,  dar ilgai pavakarosim, o ryt ryte grįšiu į savo kaimą. Mat  tada, 1975-aisiais gavau turbūt patį prasčiausią paskyrimą iš viso kurso. Tačiau man šiandien taip ramu....Juk nepriėmiau tada siūlomo šokolado, o pasirinkau gal ir prastą, bet gardų  kaimišką blyną.....