- Kaip Justė išlaikė matematikos egzaminą? – bepusryčiaujant paklausė Vygaudas, nes Justė dar nebuvo atsikėlusi.
- Sakė, kad gerai. Gal dešimtuko ir negaus, bet kad išlaikė, tai tikrai.
- Na ir puiku.
- O tu vakar vėlai grįžai? – Monika nutaisė ramią veido išraišką ir atsikando sumuštinio.
- Apie vidurnaktį... Užsisėdėjau pas Andrių, kalbėjomės, sulošėme kelias šachmatų partijas... Prieš tai buvau dirbtuvėse, kai ką patvarkiau mašinoje, tepalus pakeičiau...
Monika žvelgė į vyrą, bandė netyčia pagauti jo žvilgsnį, bet nesėkmingai. Atrodė, jog jis vengia jos akių. Lyg ir viskas savo vietoje, įprasta, pažįstama, bet ore tvyrojo pasikeitimas, vos užčiuopiamas netikrumas. Lyg svetimos sielos dvelksmas pleveno tarp jųdviejų ir abu jautė tai. O gal jautė tik ji viena? Bet kodėl jis suka akis, nors kalba ramiai ir užtikrintai? Ji pažįsta Vygaudą, jo charakterį per tuos dešimt metų perprato kiaurai, ir visuomet žino, kada jis kalba netiesą. Meluodamas, ar stengdamas nuslėpti tiesą, jis tampa rimtesnis nei paprastai, labiau susikaupęs ir perdėm ramus. Kaip dabar.
- O Andrius taip pat atostogauja, kad galėjo iki išnaktų sėdėti prie šachmatų?
- Ne... Jam šiandien laisvadienis. Aš nenorėjau taip ilgai užtrukti, bet jis neišleido, gal norėjo tiesiog pabendrauti ?.. Jis gi toje savo ligoninėje tik su skalpeliu ir su  žmonių viduriais bendrauja... Visą laiką tik tarp ligų, vaistų, kraujo...  Nenorėjau pasirodyti nedraugiškas.  
- Taip, suprantu, Vygi, ir nesu prieš judviejų draugystę... Tik anksčiau tu su juo iki išnaktų nesėdėdavai, sakydavai, jog jis niūrus, užsisklendęs tipas ir bendrauti su juo sudėtinga...  – Monika ėmėsi plauti puodelius, tvarkyti stalą, o po valandėlės paklausė:
- O kaip jo žmonelė Vilija? Ką veikė?
- Vilija? – staiga Vygaudo veidas tapo dar rimtesnis ir dar labiau susikaupęs. – Nežinau. Nemačiau. Rodos kažkur išėjusi buvo. Nesmalsavau.
Nuo jo tokio itin ramaus atsakymo jai dilgtelėjo paširdžiuose. Pasąmonėje sužybsėjo maža lemputė, lyg mažytis saugiklis - perspėjimas. Dėmesio! Čia kažkas ne visai tikra! Atkreipk dėmesį!
Ji numetė pašluostę ir išėjo į kiemą.  Prieš akis iškilo mielas šviesiaplaukės, šiek tiek starzdanotas Vilijos veidas. Šypsenų duobutės skruostuose ir jokių gilių raukšlelių paakiuose. Todėl, jog Vilija beveik dešimčia metų jaunesnė, negimdžiusi ir nuo pat vaikystės neturėjusi jokių sunkių išgyvenimų. O ir dabar gyvena kaip karalaitė, nedirba jokio sunkaus darbo, tik tvarkosi po savo keturių kambarių prabangiai apstatytus apartamentus, bei laksto puikia sidabrinės spalvos „Mazda“ po grožio salonus ir madingas parduotuves.
Andrius savo skalpeliu pradėjo uždirbti pasakiškus pinigus, kuriuos visiškai laisvai tvarkė jo Vilija.  Ne, Monika niekuomet jai nepavydėjo! Kiekvienas turi savo likimą, savo nuosavą gyvenimą ir privalo gyventi, kaip išmano...
Tad kodėl sužybsėjo lemputė? Nejau Vygaudas?.. Nejau jam patinka Vilija?  Ir kas per fantazijos apniko!? Jų šeimos pažįstamos tiek, kiek Monika gyvena su Vygaudu. Pamena Andriaus ir Vilijos vestuves... Andrius jau buvo tikras senbernis, kai tuokėsi su gerokai už save jaunesne, gražute, ilgaplauke, lyg undinė Vilija. Vestuvės buvo šaunios. Vilija linksma, judri ir žaisminga, o jaunasis laimingai šypsojosi, lyg išlošęs viso pasaulio turtus. Vėliau Monikai nebeteko pamatyti tos laimingos Andriaus šypsenos. Kasmet jis atrodydavo vis niūresnis ir uždaresnis. Na, o Vilija vis gražėjo, moteriškėjo ir atrodė laiminga, nėmaž nekreipdama dėmesio į savo vyro nuotaikas...
Staiga Monikai šovė galvon negera mintis. Vilija nemylėjo Andriaus! Niekuomet. Nei prieš devynerius metus, kai tuokėsi, nei dabar. Tai, jog Andrius ją beprotiškai mylėjo ir tebejaučia tuos pačius jausmus ir šiandien, matosi akivaizdžiai. Jis kenčia... štai kodėl neatrodo laimingas...
O jeigu tarp Vygaudo ir Vilijos kažkas mezgasi?.. Iš tiesų Monika pastebėjo, jog šalia Vilijos  Vygaudas pasikeičia, sustabarėja, mažiau kalba, nei iš šio nei iš to rausta... kaip vaikėzas delbia akis...  Ne... tai tiesiog neįtikėtina... Vygaudas tokio pat amžiaus, kaip ir Andrius, bet atrodo prasčiau: pradėjęs plikti ir pilvukas jau krenta į akis... Kur jau ten jam iki aukštaūgio, plačiapečio, sportiško Andriaus... Nors, ką gali žinoti...

Vonios veidrodis atspindėjo Monikos figūrą tik iki juosmens. Bet šiek tiek palenkus galvą į priekį ir žemyn galėjai pamatyti pilvą bei šlaunis. Nei pilvas nei šlaunys pasigėrėjimo jai nekėlė. Liemuo papilnėjęs, apsunkęs, pilvo oda šiek tiek nukarusi, padribusi... Ir krūtys jau nebe tos, kaip prieš dešimtmetį; nusvirusios, padidėjusios... Kaip neaprėpiamai liūdna žvelgti į savo bevystantį kūną! Gal masažai, kokios purvo vonios ar Negyvosios jūros vanduo ir pagelbėtų? Bent jau pristabdytų šį neišvengiamo senėjimo procesą?  Kita vertus, ji juk subrendusi moteris, vadinasi, ir atrodo , kaip ir turi atrodyti jos amžiaus moterys. Juk nemažai yra ir daug prasčiau išsilaikiusių, nei ji...
Gal vertėtų užsiimti gimnastika, kokiu nors sportu? Pasikapstymas valanėlę darže, be jokios abejonės, nėra sportas.

Belipant į dirbtuvę, pro praviras kabineto duris ji pamatė, jog Vygaudas sėdi prie kompiuterio ir naršo internete. Po valandėlės iš prieškambario pasigirdo jo šūksnis:
- Ei! Išvažiuoju trumpam!
Monika norėjo taip pat sušukti, kad, gerai, ar ką nors panašaus... bet nesusizgribo, ką būtent... Galų gale, jos atsakymas šiuo momentu neturėjo jokios reikšmės, tai buvo aišku, kaip dieną. Jo šūksnis nebuvo nei klausimas, nei prašymas, o tiesiog paprastas konstatavimas, ar pareiškimas. Netrukus „Folksvageno“ burzgimas sujaudrino kiemo erdvę, po to šiek tiek pritilo, ir galiausiai išnyko už posūkio.
Nepakylant nuo kėdės, pro langą matėsi tolimas, akiai mielas peizažas: tamsiai mėlyno miško juosta, o prieš ją žalumoje skendinti sodyba. Dar arčiau, pievoje galėjai aiškiai įžiūrėti keletą ramiai besiganančių karvių... Šis lango paveikslas ramino ją, lyg vaistai. Kurį laiką sėdėjo ir žvelgė į jį, stengdamasi mąstyti pozityviai, kaip buvo skaičiusi moterų žurnalų psichologinio turinio straipsniuose.  Bet prasta nuotaika nesisklaidė.
Nusileidus apačion, kaktomuša susidūrė su Juste.
- Mamyte, einu pas Daivą. Ji turi labai geros, šiuolaikinės  ruošimosi medžiagos. Pasimokysim, o vakare nueisim į diskoteką. Taip, kad grįšiu vėliau... Gerai? Tu nieko prieš?
- Eik, ką gi su tavim padarysi... Esi jau suaugusi, supranti, kad pirmiausia reikia daryti tai, kas privalu, o tik po to linksmintis... Tikiuosi, jog egzaminą išlaikysi...
- Nesirūpink, išlaikysiu tikrai. Tiesa, mamyt, po egzaminų mes visi keturi; aš, Daiva, Žilvinas ir Daivos draugas Juras planuojame važiuoti pailsėti į Palangą savaitei. Finansuosi? – jos veiduką nutvieskė meili šypsena.
- Na, jei išlaikysi egzaminus ir viskas bus tvarkoje, be jokios abejonės turėsi teisę ir pailsėti. O po poilsio, juk vėl egzaminai, tik jau  stojamieji...
- Taip mamyt, taip. Ir Žilvinas ruošiasi stoti kartu su manim į mediciną. Mes jau viską su juo suplanavom...
Justė pakštelėjo motiną į skruostą ir persimetė per petį krepšį su knygomis. Monika ilgai lydėjo akimis nueinančią dukrą. Tokią savarankišką, stiprią, pasitikinčią... Tik šiuolaikinė mada Monikai nepatiko; aptempti džinsai, trumputė, bambos  nedengianti, lyg išaugta palaidinukė, šviesiai padažyti, pečius siekiantys, nutįsę, specialiai netvarkingi plaukai... Ir kas per šukuosena?.. O tas auskaras bamboje!..
Kadaise, jaunystėje, jos drabužiai ir šukuosena taip pat nepatiko jos, dabar jau velionei, mamai. Ir taip iš kartos į kartą... Progresas... Keičiasi drabužių, šukuosenų, elgesio mados... Keičiasi mąstymas, požiūris į gyvenimą, į egzistencijos prasmę... Gyvenimo prasmė...
Taigi, gyvenimo prasmė... Tiek daug apie tai kalbama, bet kur ji, ta gyvenimo prasmė?..
Ji nuėjo į daržą, išrovė kelias piktžoles, praretino morkas, upelyje nusiplovė rankas ir prisėdo ant žolės. Žemė ramino. Nerimo ir susierzinimo skaudulius siurbte išsiurbė. Liko tik liūdesys.
Vygaudas galėjo ir ją pakviesti važiuoti kartu... Kaip būtų puiku nuvažiuoti kur nors... kad ir į Trakus, kaip kadaise,  arba prie ežero, pasiirstyti valtimi, pabūti dviese, pasikalbėti... Kada paskutinį kartą jiedu štai taip buvo išvažiavę? Prieš keletą metų... Ne, dar anksčiau, prieš šešerius metus... taip, ji pamena... Jiedu irstėsi ežere, po to mažoje kavinukėje ant kranto pietavo, išgėrė po taurę vyno, po to vėl kažkur važiavo...  Tuomet jie be paliovos bučiavosi, juokėsi, įtampa vis augo... Jiedu troško vienas kito kone beprotiškai, o kai pasuko namų link, troškimas virto saldžiu, kankinančiu laukimu, ir jie iš anksto mėgavosi tuo, kas bus, kai jiedu sugrįš į savo miegamąjį... Taip, tądien buvo jos gimtadienis...
O visus po to buvusius gimtadienius, kaip jo, taip ir jos, jie jau šventė su draugais dažniausiai namie. Taip bus ir šiemet.
Liūdesys vėl pasklido krūtinėje... Gimtadieniai nebedžiugino ir ji jų nebelaukė. Bet žinojo, draugai vis tiek ateis pasveikinti,  tad, nori nenori, vaišes teks ruošti...