Gera eit su vedliu, kuris žino, ko nori, kur eina,
Elgesy jo nėra tūžmąstingos skubros,
Jis nesiekia tikslų bendražygio silpnesniojo kaina,
Bet jis geba suprasti, užjausti, paguost,
Dėl savųjų jisai išsiugdo ir dorą, ir garbę,
Išlikimas jame, o ne dydyje žygio mantos.
Kiek beeitum su juo, nesijusi nuliūdus, pavargus
Ir nuo grožio Būties lyg savaime širdis ims giedot.

Pavargau su vedliu, kuris troškulio genamas bėga
Nuo duobės prie duobės, nuo bėdos prie bėdos,
Prakeiksmuos kaip dumble išvoliodamas sąžinę, gėdą,
Išsiilgęs valdžios be jokios pareigos.
Šis etapas sunkus.Kas norėtų gera valia eiti,
Jei kas žingsnis - patyčios, riksmai, trept ir stabt?
Širsta mano vedlys.Velkam didelę mantą sukaitę.
Argi gali kelionė tokia pasisekt?