Gigantiškos grandinės jungė žmonių protus ir jausmus. Tartum elektros iškrovų pripumpuotos lydekos raitėsi kančią sukeliantys vikšrai, vis mėgindami prasiskverbti į kokį nors gyvą organizmą. Įsivyravo nesuvaldoma anarchija. Atrodė, kad visiškas sunaikinimas jau beveik pasiekė savo zenitą ir netrukus galingai pratrūks, kaip ryškus supernovos sprogimas. Nuosekli grandininė reakcija, apjungianti visus punktus ir iki smulkiausių dalelių sunaikinsianti visa aplink.
Bet už geros mylios nuo banguojančios žmonių rankų jūros stovėjo vienišas karys. Ryškiai raudonas apsiaustas plevėsavo kaip karo vėliava, o nuožmios akys žadėjo neįtikėtiną revoliuciją. Karys tūrėjo prisisegęs ilgą kardą, kurio ašmenimis dar tebeslydo keli kraupūs kraujo lašai, o kriaunos, rodėsi, idealiai pritaikytos jo rankos formai. Palaidi plaukai, vėjo raginami, kas akimirką keisdavo savo formą ir skatino atkreipti į save visų dėmesį.
Netrukus nykus minios gaudesys nuščiuvo ir visi išbadėjusiomis akimis sužiuro į nuožmią figūrą. Bet nuostaba tetruko keletą akimirkų, nes kitoje minios pusėje ėmė ryškėti pilkšvi kontūrai. Jis sugrįžo. Sugriežęs dantimis, atmetė suprakaitavusius plaukus ir žybtelėjo kraujo raudonumo akimis. Karys, stovintis per mylią priešais, nejudėjo. Tik akys dar labiau pasiaurėjo. Tuo tarpu pilkieji kontūrai galiausiai susiliejo į vieną visumą ir iš tamsių šešėlių žengė atletiško kūno sudėjimo padaras. Kitaip jo ir nepavadinsi. Rodėsi, kad iš akių tuoj ims lietis mazutas, kurio pakaktų užtvindyti visiems apačioje nebyliai ošiantiems žmonės. Bet karys paskatino išsigimėlio susidomėjimą ir galiausiai jis žengė oru keletą žingsnių jo link. Pauodė buka nosimi orą ir išraiškingai susiraukė. Karys lėtai iš makšties išsitraukė kardą ir dar lėčiau iškėlė jį savo akių lygyje. Kiek toliau stovintis išgama persikreipė ir staiga dvilinkas pakibo ore. Apsisuko keletą kartų, sustaugė ne savu balsu ir išsirietė, kaip reumato kankinamas gyvulys. Oda įkaito iki lydomo metalo raudonumo, o įvairiausiose kūno vietose pradėjo dygti raguotos ataugos. Kario tai nejaudino. Šaltai laikydamas kardą, laukė. Po keleto kankinančiai ilgų minučių išgama galutinai pasikeitė ir dabar priešais karį stovėjo besilydantis, raguotas ir per keletą mylių radiaciją skleidžiantis padaras. Kurį laiką taip žiūrėjo vienas kitam į akis. Atrodė, kad kalbasi mintimis, tačiau netrukus karys puolė. Padaras akimirksniu sulaikė smūgi viena iš savo raguotų ataugų ir tuo pat metu pabandė kitą suvaryti kariui tarp šonkaulių. Jis greitai atšoko ir smogė dar kartą, šįsyk taikydamasis į galvą. Smūgis ir vėl buvo atremtas, po ko užvirė plika akimi praktiškai neįžiūrima dvikova. Aplink juos ilgainiui ėmė burtis tamsėjantys debesys ir jau greitai apgaubė visą dangų. Bet nei vieno iš jų tai nejaudino, abu pliekėsi toliau. Netrukus padaras akimirkai sulaikė laiko tėkmę ir mikliai atsitraukė per gerus šimtą metrų. Tada, kariui nespėjus pulti, sukūrė aplink jį kunkuliuojantį tamsa žiedą, kuris kaip galingas sūkurys įtraukė karį į save ir užsivėrė. Padaras šlykščiai išsišiepė.
Karys netikėtai atsidūrė tarp keturių baltų sienų. Patalpos viduryje, ant glotnaus stalo, gulėjo nuostabi moteris, apsivilkusi ryškiai balta suknia. Dešinė kario ranka virptelėjo ir pametė ant blizgančių grindų nerūdijantį kardą. Lėtai priėjęs, apkabino ją per pečius, o švelniai priglaudęs smarką jai prie krūtinės, išvydo pramerktas akis, kuriose telkėsi šiltos, bet gyvenimiškai sūrios ašaros. Kario veide tą menką akimirką atsispindėjo ir nuoskauda, ir palaima. Jis stipriai apkabino ją ir kuriam laikui jie susilietė savo skruostais, persimainė gyvenimais, kartu pamatė viltį bei pražūtį, draugė palydėjo juos akimis ir siela. Tada netikėtai visos keturios sienos atsiskyrė nuo patalpos ir ištirpo kažkurioje atmosferoje. Liko tik blankus pagrindas ir nuožmus karys, laikantis savo kruvinose rankose nuostabiausią moterį visoje saulės sistemoje. Tai buvo jo tikslas, jo gyvenimas ir mintys. Ir staiga išgirdo žingsnius. Iš visų pusių artėjo šimtai, tokių pačių kaip jis. Vienas iš jų mikliai užsimojo ir žaibiškai kirto. Karys netūrėjo kardo, todėl atkišo savo kairę ranką, kurią perskrodė kaip liauno medelio šaką. Tada jis mikliai atsitraukė, krauju apliedamas blyškias grindis ir greitai pagriebęs kardą, puolė juos visus. Keisčiausias jausmas, kautis prieš šimtą savo atspindžių, kurie naudoją visą tavo patirtį prieš tave patį. Bet karys taip mylėjo per vidurį gulinčią moterį, kad buvo pasiruošęs nužudyti save patį nors ir šimtą kartų. Prasidėjo nuožmios skerdynės, nuo kirčių gūsių plaikstėsi moters suknia ir iš lėto dažėsi raudona spalva. Galiausiai karys išžudė visus, kas dar pastovėjo ir bejėgiškai suklupo. Pakėlęs kruviną galvą, pamatė jos akis ir liūdną šypseną. Tuomet atstumas tarp jų vėl prasiskyrė ir užsipildė tuščia begalybe. Netrukus jis vėl kabojo ore, priešais išsišiepusį padarą, o vietoje kairės rankos kūnu tekėjo karštas kraujas. Jis užsimojo ir garsiai šaukdamas atsidavė keršto ir įniršio srovei. Tik jo šūksnis ištirpo beprasmybėje, o judesiai ir greitis penkiasdešimt kartų nuslopo. Prie jo priskriejo kraupusis padaras ir gergždžiančiu balsu pasakė:
- Aš tik norėjau padaryti iš tavęs tobulą karį.
- Ir tau pavyko ,- su skausmu išspaudė karys ir pervėrė padarą savo švytinčiu
kardu. Tada ištraukė ašmenis ir perkirto jam galvą, kuri nuskriejo tiesiai išbadėjusiems žmonėms į rankas. Netrukus viskas išblanko ir pradėjo keistis. Danguje nušvito saulė, žmonės vėl pradėjo suvokti gyvenimo prasmę ir savo prigimti. Į žemę sugrįžo gyvybė, o kažkur horizonte matėsi tolstantis taškelis. Ir tai buvo vienas iš jų. Vienas iš begalybės, galinčių sustabdyti įsisiautėjusią anarchijos mašiną. Blogis aklas, bet galingas. Belieka pasinaudoti dvasišku sielos matymu ir visos kliūtis virsta tikslu. Tik niekas niekada nepaklaus ir nesužinos, dėl ko jis kovojo. Nesužinos, kad iš viso pasaulio žmonių jis pasirinko tik ją vieną.