IV veiksmas

Rotušės aikštė. Choras baigia statyti ešafotą ir kartu  ardo kalvio darbo vietą.
Girdėti prislopinta rauda. Tai čigonė, kuri juda nematančiomis tuščiomis akiduobėmis tai į vieną, tai į kitą pusę, nuolat į kažką atsitrenkdama, krenta, keliasi ir vėl eina. Kartais dingsta iš aikštės, bet ir vėl netrukus grįžta.
Pasirodo du invalidai.
Berankis. Ale matai, ir čia jo nėra.
Bekojis.  Aš gi sakau, jis su Kontūzytu vakar nuėjo, aš tai nespėjau su jais, jie gi kaip patrakę lekia, kur tau palauks invalido.
Berankis. O dar apsimeta, kad nemato. Kuo puikiausiai su ta savo viena akim mato. Tik niekaip nesuprantu, kodėl mes vakar, iškart tų pinigų nepasidalinom, kam reikėjo atiduoti laikyti visus vienam, tuo labiau aklam.
Bekojis. Kad tuos pinigus įteikė jam. Turėjom išėję pasidalyti, bet tu su kažkokia tarnaite sustojai pakalbėti, aš nežinojau, su kuo man pasilikti. Kol supratau, kad reikia paskui anuos eiti, jie jau buvo kaži kur nuskuodę.
Berankis. Velniop tas bobas, visas kortas sumaišė, o naudos vis tiek jokios, pažiūrėjo į mano ranką, tiksliau į tai ko nėra ir sako: „Kaip gi tu mane viena ranka apkabinsi? Man reikia, kad strėnos per pus lūžtų, o iš tavęs jokios prievartos nėr ko laukti“. Įsivaizduoji? Prievartos jai reikia. Sakau: „Palauk, papulsi į mano gniaužtus, maldausi pasigailėjimo“, o ji tik pasijuokė ir pabėgo, kekšė.
Bekojis. Tai va, o anie irgi nusirovė, maniau palauks kur nors, bet ne, niekur jų daugiau nemačiau. Nunešė mūsų atlyginimą, viskas per tave.
Berankis. Atsiras, niekur jie nesidės, turės grįžti. Ar matei kiek ten tų pinigų buvo?
Bekojis. Daug, mačiau kad ir raudonų, ir mėlynų, ir žalių ten buvo, visas pluoštas.
Berankis. Kad jį kur velnias, burna taip džiūsta. Ir kalvio nematyt, pas jį gal gautume pagiriom. Kodėl jo kalvę ardo?
Bekojis. Gal jis nusprendė pailsėt. Atostogas gal pasiėmė, juk žinai, gerai uždirba, gal į Turkiją kelialapį nusipirko.
Berankis. Kaip nesiseka. O ešafotą  kam  stato, kaip galvoji?
Bekojis. Tai aišku kam, manau, kad mes prie to irgi prisidėjom.
Berankis. Sakai karaliui?
Bekojis. O tai kam daugiau, visus kitus jie naktį nudaigoja, o karaliui tai jau su visa pagarba.
Berankis. Kažkodėl gaila man dabar jo pasidarė, nors šiaip valdžios nekenčiu, bet Jo Didenybė man vakar toks paprastas, savas pasirodė. Gal negerai mes pasielgėm, ką?
Bekojis. Tai ką dabar padarysi.

Pasirodo grupelė gėjų su transparantais: „Grąžinkite identitetą“, „Mes nenorime keistis“, „Laisvę rinktis“.

Berankis. Ei, mergaitės, o jūs ko?
I gėjus. Protestuojame.
Berankis. Tikrai?
Bekojis. Jums tai ko, viską turite?
II gėjus. Identitetą iš mūsų atėmė.
III gėjus. Kariuomenėje.
Berankis. Tu supratai ką nors? Mergaitės, gal likeriuko turite, ne?
Bekojis. Kariuomenėje juos standartizavo. Juk taip?
I gėjus. Tiksliai, suniveliavo pagal vieną standartą.
II gėjus. Praradau orientaciją, o juk taip gerai žinojau, ko noriu, bet dabar  jau net nežinau, kas esu – gėjus ar natūralas, kažkoks iškrypęs jaučiuosi.
Berankis. Kaip gerai tave suprantu, aš irgi ranką praradau, tai jaučiuosi taip pat kažkoks nesimetriškas.
II gėjus. Sulyginai. Aš tau aiškinu – praradau orientaciją, tai ne kokią ten ranką ar koją, tai daug daugiau, tai lyg save patį būtum praradęs.
III gėjus. Tos orientavimosi pratybos, kad jas kur velnias, be žemėlapio kaip be rankų, jaučiuosi bejėgis.
I gėjus. Kariuomenė –  bejausmis mechanizmas, ištrinantis bet kokį individualumą. Ir tai yra didžiausias blogis.
II gėjus. Tai tarsi kokia invazija į tavo vidų, nelaukta inventorizacija, revizija - tas tinka, šitą paliekam, o jau tą tai jokiu būdu palikti negalima, būtina pašalinti. Norime atgauti savo identitetą, grąžinkit, ką paėmėt.
III gėjus. Turime būti laisvi rinktis. Mums nereikia primestų orientyrų.
Berankis. Jūs labai gražiai kalbate, o gal galiu būti su jumis? Man daug nereikia, už kokį nedidelį mokestį.
I gėjus. Ačiū, nereikia, luošiai tik gadintų įvaizdį.
Berankis. Įvaizdis dar ne viskas, troškulys yra viskas. Luošiu, berneli, aš tapau kariaudamas, kad tu laisvai galėtum į svetimas subines vėpsoti, taip kad turėtum dėkoti man arba bent jau lašelį įpilti ko stipresnio.
II gėjus. Še, gurkštelk.
Berankis. Ačiū. Na, o tu ko lauki? Jis irgi už jūsų laisvę kovojo.
Bekojis. Taip, kad ją kur velnias, negalvojau, kad už laisvę turėsiu kojos atsisakyti. Nepykit, aš tik truputį.
Berankis. Žiūrėk, kas mūsų čigonei pasidarė? Gal ji dar nuo vakar girta?
Bekojis. Vakar dainavo, šiandien verkia. Kiek nedaug šiais laikais nuo laimės iki sielvarto. Ačiū, vaikinai.

Aikštėje pasirodo nedidelis būrelis vestuvininkų. Juos apspinta Choras. Sveikinimai, šampano butelių pokšėjimas. Su vežimėliu prieina Atliejus.

Atliejus. Sveikinu, dukra. Seniai laukiau šios akimirkos. Gaila mama nesulaukė.
Grosmindė. Ačiū, tėveli. O čia dovana man?
Atliejus. Taip, čia jums abiems nuo manęs. Mažasis Jokūbas. Auginkit kaip savo. Noriu su tavim atskirai pasikalbėti, žente.
Jaunsuma. Aš Jūsų paslaugoms... nežinau kaip kreiptis turėčiau.
Atliejus. Nesvarbu, greitai tau nereiks į mane kreiptis. Čia paskyrimas su tavo vardu į Amerikos valstijas, kurį pasirašė karalius. Turi dabar nedelsdamas ten vykti. Sugrįši, kai tavo sūnus sulauks pilnametystės ir galės perimti valstybės vairą. Saugok jį. Ir mano dukrą. Sudie.
Jaunsuma. Sudie. Dėkoju už viską. (Abu su Grosminde  ir vežimėliu dingsta. Atsisveikinimo šurmulys.)

Pasirodo Kontūzytas.

Berankis. Ateik ateik, muzikante. Na, kur buvai dingęs?
Kontūzytas. Nepatikėsit, kokią merginą turėjau.
Berankis. Palauk palauk, o tas tipo aklas kur pasidėjo?
Kontūzytas. A velniai žino, jis kažkur su kažkuo nuėjo.
Berankis. Gal tu gali aiškiau kalbėti?
Bekojis. Na ką jis tau pasakys, juk žinai – nepilno proto, kvaišelis.
Kontūzytas. Tu pats nepilno. Tokio sekso tu kaip gyvas neturėjai.
Berankis. Na gerai, pasakok. Koks ten seksas tau šiąnakt pasitaikė?
Kontūzytas. Kai išsiskyriau su tuo (mus kažkoks karininkas sustabdė, didelis karininkas, antpečiai raudoni, iš pradžių nežinojo kurį išsirinkti, bet paskui gerai apžiūrėjęs, pasakė, kad netinku ir pasišalino su anuo, tas dar pinigus man perdavė, nes sako nežinia kiek užtruks, gal geras darbas pasitaikė, o jūs nervuositės be pinigų), tai patraukiau į aikštę, maniau jūsų palauksiu, bet pakeliui tokį namą priėjau su raudonais žibintais. Ten mergina tokia stovėjo, sako užeik. Aš ir užėjau,  pasirodo viešnamis buvo. Paklausė kiek turiu, parodžiau, tai man tada tokią gražuolę atvedė, sakė gali visą naktį su ja pasilikti. Ji naujokė, dar visai jauna, tik šią naktį dirbti pradėjo, tai aš pirmas jos klientas buvau, įsivaizduoji?
Berankis. O tu tikrai kontūzytas?
Kontūzytas. Tai aišku, galiu pažymą parodyti.
Berankis. Nerodyk. Ir kodėl man neatėjo į galvą pažymą nusipirkti?  
Bekojis. Prakeiktas apsimetėlis, mūsų pinigus išdulkino!
Berankis. Nepyk ant jo, geram reikalui išleido. Nors vienas iš mūsų šiandien laimingas.


Atbėga Petliejus.

Petliejus. Atskubėjau pasveikinti, bet matau, kad pavėlavau.
Atliejus. Nieko, nesvarbu. Pasakok, kaip pavyko.
Petliejus. Jo jau nėra.
Atliejus. Ačiū dievui, tiksliau tau turiu dėkoti. Kaip viskas vyko?
Petliejus. Iš pradžių lyg ir neblogai, atvedžiau, kaip liepei, su maišu ant galvos. Kalvis buvo gerokai apgirtęs, tai nieko neklausinėjo, tik užsiprašė papildomo užmokesčio, atseit, viršvalandžiai. Nesiginčijau, sumokėjau, bet kai galva nusirito jis ėmė siaubingai rėkti, pamatė, kad kraujas mėlynas.
Atliejus. Nesąmonė, taip nebūna.
Petliejus. Aš irgi taip sakiau – nebūna, bet jis vis tiek savo: „karališkas kraujas, ką aš padariau, dieve, ką aš padariau“. Aš pažiūrėjau, irgi išsigandau – mėlynas kraujas, kad jį kur galas.
Atliejus. Petliejau, tu nori mane įtikinti, kad kraujas būna mėlynas?
Petliejus. Bet aš taip mačiau. Ir kalvis matė, ir policininkas, kuris buvo su mumis, irgi matė.
Atliejus. Tai dėl to, kad mėnulis švietė, pilnatis šią naktį buvo, tai viso labo optinė apgaulė.
Petliejus. Paskui ir aš taip pagalvojau, kad čia gal dėl mėnulio, bet tą akimirką tikrai išsigandau.
Atliejus. Ką toliau darėt?
Petliejus. Na ką, tas rėkė, niekaip neužsičiaupė, tai policininkas pasisiūlė, toks paslaugus vyriokas, reiks jį paaukštinti, pasisiūlė nušauti. Aš sutikau ir kalvio neliko. Kalvio pinigus leidau tam policininkui pasiimti.
Atliejus. Teisingai pasielgei, kuo mažiau liudininkų, tuo geriau. Daugiau niekas nematė?
Petliejus. Matė. Tokia sena čigonė žiūriu iš toliau į mus spokso. Liepiau jai prieiti. Klausiu: matei? ji linktelėjo, tada pasakiau: daugiau nematysi, ir liepiau policininkui akis jai išdurti. Po to susiprotėjau, kad reikėjo liežuvį išimti, o ne akis badyti, tai įsakiau liežuvį jai nupjauti. O policininkas sako, kad jau nupjovė. Kaip, kada? klausiu. Sako, buvo proga šią naktį.
Atliejus. Turiu aš tą liežuvį, še, nunešk jai ir atsiprašyk, kad per didelę žalą padarėm. Palauk, paskui nuneši. O antrininką turi?
Petliejus. Taip, vienas iš vakarykščių liudininkų, tas kuris aklas. Pagal sudėjimą labai atitinka Jo Didenybę.
Atliejus. Tai gerai, aprenk atitinkamai ir atvesk.
Petliejus. Jau atvedžiau, ana va ten stovi.
Atliejus. Dėkingas tau labai, Petliejau. Žinok, skolingas neliksiu. Rytoj pat šaukiu naują mobilizaciją ir pirmyn į Lėktuvą. Nušluosim nuo žemės paviršiaus. Tik ne dviračiais, nuo tokio žygio kariuomenė pervargsta, kada jai dar kovoti su lėktuvais. Surinksime visus vežimus ir arklius, kiek yra šalyje, laikinai rekvizuosime iš gyventojų, ir jais nuvešime pailsėjusius karius į mūšį.
Petliejus. Genialiai sugalvota.
Atliejus. O tau po sėkmingos ekspedicijos pavesiu valdyti Lėktuvą. Ką norėsi galėsi daryti.
Petliejus. Oi tai ačiū tau, Atliejau.
Atliejus. Nedėkok, eik pas čigonę. Ir duok komandą pradėti mirties bausmę.

Choras čiumpa būgnus ir ima jais mušti įmantrią ritminę kompoziciją. Į aikštę renkasi miestiečiai.
Ant ešafoto atvedamas pasmerktasis karališkais rūbais, su maišu ant galvos. Atliejus užlipa ant pakylos. Mostu nutraukia būgnus.

Atliejus. Esu įpareigotas pranešti. Tauta, deja, mūsų karalius mus išdavė. (Choras būgnais atlieka trumpą frazuotę.) Penkis kartus. (Būgnų frazuotė.)  Bet Valstybės taryba laiku atskleidė klastą. Šią naktį nusikaltimas buvo išaiškintas, kaltasis prisipažino įvykdęs nusikaltimus. (Frazuotė.)  Išdavikui paskirta mirties bausmė. (Frazuotė.)  Sostą perims karaliaus įpėdinis. Kai sulauks pilnametystės. O iki tol šalį valdys Valstybės tarybos įgaliotas ministras. (Ilga frazuotė, užgožianti minios šurmulį.) Kviečiu laikytis rimties ir susitelkimo. Vardan demokratijos. Demokratija nugalės! Pradėkim. (Ilgas būgnų tratėjimas.)

Tratant būgnams iš toli pradeda garsėti lėktuvų ūžesys, kuris greit nustelbia būgnus, pasigirsta bombų sprogimai, visuotinė panika, kai kur įsižiebia liepsnos.

Šūksniai: Oro pavojus!
               Slėpkitės!
               Lėktuvai puola!
               Mama!

Bombų sujudinta žemė pradeda drebėti, žemės drebėjimas, ugnis, griūva pastatai, atsiveria bedugnės.

Šūksniai: Žemės drebėjimas!
                Gelbėkitės!
                 Pasigailėk, Viešpatie!
                Mama!

Žemės drebėjimo sukeltas prasideda cunamis. Atūžia penkių metrų aukščio banga ir viską nušluoja ir paskandina. Matosi kaip žmonės grimzta į dugną. Tik medinis ešafotas su nepribaigtu nuteistuoju giljotinoje  įkišta galva išplaukia į paviršių ir bangų yra  nešamas į atvirą jūrą.
                                                      PABAIGA